Kitos naujienos

Minėsime Lietuvos Prezidento, Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininko Algirdo Brazausko mirties metines

Minėsime Lietuvos Prezidento, Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininko Algirdo Brazausko mirties metines

Daugiau
Seimo Primininko pavaduotoja I. Šiaulienė: Lietuva įvardijama pagrindine Kazachstano partnere Baltijos regione

Seimo Primininko pavaduotoja I. Šiaulienė: Lietuva įvardijama pagrindine Kazachstano partnere Baltijos regione

Daugiau
Kelionė į sostinę moteriškoje draugijoje!

Kelionė į sostinę moteriškoje draugijoje!

Daugiau
G. Kirkilas: „Helmutas Kohlis buvo dešiniosios politikos lyderio etalonu“

G. Kirkilas: „Helmutas Kohlis buvo dešiniosios politikos lyderio etalonu“

Daugiau
12-asis Lietuvos kaimo bendruomenių sąskrydis Karklėje

12-asis Lietuvos kaimo bendruomenių sąskrydis Karklėje

Daugiau

Rinkimai į Seimą

LSDP 2016 M. RINKIMŲ Į LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMĄ PROGRAMA

Rinkimų programa: PDF dokumentas

Anykščių-Panevėžio apygardoje 2017 balandžio 23 d. vyksiančiuose rinkimuose į Seimą kandidatuos socialdemokratė Auksė Kontrimienė.

Politika prasidėjo nuo žurnalistikos studijų Nepriklausomybės priešaušry...

Šiandien Auksė Kontrimienė – Teisingumo ministrės patarėja, Vilniaus m. savivaldybės tarybos narė, jos Sveikatos komiteto pirmininkė, Neišnešiotų naujagimių tėvų asociacijos valdybos narė, knygos ,,Laukiame naujagimio“ bendraautorė, daugelio socialinių projektų iniciatorė ir vykdytoja.

Taip pat – Trijų vaikų mama. Vyresnėlė Agnė (26) jau dirba užsienio kapitalo įmonėje, Kristupas (24) baigė mokslus Škotijoje, grįžo į Lietuvą, dirba IT įmonėje, o jaunėlis Rapolas (18) mokosi gimnazijoje. Graži šeima, prasmingi darbai ir pasiekimai.

O kas lig tol? Gyvenimo pamokos ir dramos, krizės ir siurprizai, viskas, ko reikia gero siužeto filmui. Susipažinkime su Aukse Kontrimiene ir jos gyvenimo istorija, kuri prasidėjo atokiame Vizgiūnų kaime, kur kas iš arčiau...

 

Gimėte Kupiškio rajono Vizgiūnų kaime, kas buvo Jūsų tėveliai?

Mano tėtis buvo trečias brolis šeimoje, kuriam tradiciškai buvo numatyta ūkininko dalia. Norėdamas tapti agronomu išvyko studijuoti į Vilnių. Čia sutiko kietą žemaitę – mano mamą. Sukūrė šeimą ir kartu grįžo į vienkiemį Vizgiūnų kaime, kur gimiau aš. Po metų tėvai persikraustė į Subačių. Tėvelis dirbo „Panevėžio line“ meistru, remontavo audimo mašinas. Mama dirbo kadrų inspektore. Kai man buvo trylika metų, išsikraustėme į Panevėžį, kur tėvai gavo butą.

 

Šeimoje augote ne viena – turite aktyvią ir pilietišką seserį Deimantę, tačiau gyvenimas pateikė ir staigmeną – keturiasdešimties metų proga dovanų ,,gaunate“ dar vieną seserį...   

Mano jaunesnė sesuo Deimantė gyvena ir dirba Panevėžyje. Ji yra veikli, energinga, dirba Panevėžio kolegijoje, Rotari klubo narė, turi gražią šeimą. Esame labai artimos.

Vieną dieną paskambino moteris, kuri yra rusiškos laidos ,,Ždi menia“ atstovė Lietuvoje, klausinėjo apie amžinąjį atilsį tėvelį. Paaiškėjo, kad jo ieško duktė... iš Moldovos. Tėvo jaunystėje iš tiesų buvo tokia istorija: tarnaudamas sovietinėje armijoje jis draugavo su karininko dukra. Kai baigęs tarnybą tėvas sugrįžo, paskui jį atvyko ir nėščia mergina. Seneliai neapsidžiaugė, santykiai nesusiklostė, tad jai teko grįžti atgal.

Mano vyresnioji sesuo Aelita gimė ir augo Moldovoje, jos motina ištekėjo, ji augo šeimoje. Ir, matyt, atėjus tam tikram laikui, nutarė susirasti savo biologinį tėvą. Deja, per vėlai. Su Deimante vis žadame nuvažiuoti jos aplankyti.

 

Mokėtės mažo miestelio Subačiaus vidurinėje mokykloje, vėliau Panevėžio mokykloje ir štai koks startas – studijos universitete, žurnalistika, ten konkursas būdavo dešimt į vieną vietą...

Baigiau Panevėžio antrąją vidurinę mokyklą, kuri buvo su sustiprintu humanitariniu profiliu. Mokėmės net lotynų kalbos. Mano klasėje buvo surinkti geriausi mokiniai, todėl nenuostabu, kad klasės baigimo rezultatai: du aukso medaliai ir penki sidabro.

Daug klasės draugių rinkosi lietuvių kalbos ir literatūros studijas – mes visi buvome užsidegę lituanistika. Mėgdavau parašyti į mokyklos laikraštuką, mano rašinius spausdino ,,Panevėžio balsas“, o vieną iš jų – ,,Literatūra ir menas“.

Paskutiniais metais klasės auklėtoja pasiūlė stoti į žurnalistiką. Ėmiau rimtai apie tai galvoti. Kai važiavau laikyti stojamųjų į žurnalistiką, buvo ir kūrybinis konkursas – rašėme rašinius, vyko pokalbiai. Reikėjo užpildyti apie save anketą, kur buvo klausimas apie šeimyninę padėtį. Parašiau: ,,nevedusi“. Taip sako aukštaičiai. Komisijos nariai pasišaipė, kad neva aš vesiu vyrą... Iškaitau lyg rožė.

Kadangi turėjau sidabro medalį, man užteko išlaikyti vieną egzaminą penketui (5 balų sistema). Tapau studente anksčiau už kitus ir išvažiavau namo vasaros atostogoms.

 

Studijos, jaunystė, laisvė ir anksti sukurta šeima?

Mūsų studijos buvo ypatingos, įstojome 1987 metais, tad netrukus prasidėjo nepriklausomybės idėjų judėjimai. Didžioji dalis studijų prabėgo Sąjūdžio mitinguose. Buvo labai įdomu, pakili nuotaika, tačiau kartu sklandė ir nežinomybės dėl ateities nerimas.

Taigi, pasaulis sukosi aplink mus, kitaip sakant, – revoliucija, jaunystė ir meilė. Trečiame kurse įsimylėjau bendrabučio kaimyną istoriką ir sukūrėme šeimą.

Gimus dukrai gyvenimas įgavo naujų spalvų. Jei ne kūdikis namuose, taip gerai neatsiminčiau ekonominės blokados. Auginti vaiką studentų bendrabutyje be karšto vandens buvo tikras iššūkis. Vystyklus virindavome bendrabučio virtuvėje, o džiaustydavome mažame gyvenamajame kambarėlyje.

Studijas tęsėme abu: ir aš, ir vyras, vienas kitą išleisdavome į paskaitas. Diplominį darbą rašiau laukdamasi jau antrojo vaiko.

 

Diplomas apgintas, regis, telieka džiaugtis motinyste. Ir štai gyvenimo išbandymas – anksčiau laiko gimęs sūnus.

Tai buvo sunkiausias gyvenimo laikas. Diplomas rankose ir anksčiau laiko (28-ą nėštumo savaitę) gimsta sūnus. Baimė, nežinomybė ir gydytojų prognozės nedžiugino. Gimdymas iki 26-os nėštumo savaitės buvo prilyginamas persileidimui. Vaikelis svėrė vos kilogramą...

Kadangi Kristupas išgyveno pirmąją savaitę, jį pervežė į Vilniaus Santariškių klinikas, kur buvo slaugomas tris mėnesius. Namo parsivežėme jau 2,756 kilogramo kūdikį. Puikiai atsimenu šį svorį, nes kiekvienas priaugtas gramas teikė vilties.

Kai dirbau žurnaliste leidiniuose tėvams, savo patirtį aprašiau straipsnyje ,,Kodėl paskubėjai mažyti?“. Tai buvo vilties istorija, kuri sklandė tarp mamų ir jas paguosdavo. Straipsnis vėliau mane suvedė ir su besikuriančios asociacijos ,,Neišnešiotukas“ narėmis, tapau valdybos nare.

Bendra patirtis žmones suartina, širdimi jaučiu jų išgyvenimus, siekius. Visuomenė jau puikiai žino apie ankstukų problematiką, vyko ne viena akcija, surinktos lėšos, kurių pagalba naujais įrenginiais remiami neišnešiotų naujagimių skyriai visoje Lietuvoje.

 

Grįžkime prie Jūsų gyvenimo. Išbandymai nesibaigia. Likimas meta dar vieną – išyra šeima.

Kai žmonės skiriasi, kaltų ieškoti, tikriausiai, nereikia. Taip buvo lemta. Mūsų šeima patyrė labai didelių išbandymų. Jautėsi pastovus nuovargis – sūnus labai sirgo – tai būdinga ankstukams. Dvi savaites guli ligoninėje, dvi savaites namie su stipriais antibiotikais. O dar vyresnėlė dukra – jai irgi reikia daug dėmesio.

Tuo metu aš nedirbau – buvau su vaikais namuose. Matyt, buvome per jauni, kad išsaugotume šeimą. Vyras pasirinko lengvesnį kelią. Likau su dviem mažais vaikais...

Bet gyvenimas nesustojo, susipažinau su dabartiniu savo vyru Liutauru, kuris nepabijojo vesti moterį su dviem vaikais. Mums gimė ir mūsų bendras sūnus Rapolas Benediktas.

 

Kaip sekėsi derinti asmeninį gyvenimą su politine karjera, kai vaikai dar buvo jaunesni? Ar dabar lengviau? Kaip Jus palaiko Jūsų vyras Liutauras? 

Mano politinė karjera ir prasidėjo gana vėlai, kai vaikai jau buvo ūgtelėję. Visada buvau mama, kuriai svarbu prieš miegą paskaityti vaikams pasaką, o savaitgalį kartu nueiti į „Keistuolių“ ar kitą vaikišką spektaklį. Bet dirbdama partijos atstove spaudai tarsi netyčia ir pati įsijungiau į politinę veiklą. Pirmieji mano rinkimai buvo 2007 m. į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą. Jie nebuvo sėkmingi, pasisekė tik 2015 m. Buvau išrinkta į tarybą, tapau sveikatos komiteto pirmininke.

Mano vyras Liutauras mane palaiko tyliai. Kažkada pats buvo gana gerai žinomas žmogus tuometiniame šou pasaulyje, šiuo metu nenori jokio viešumo, kategoriškai atsisako, kad būtų minimas žiniasklaidoje ar publikuojamos jo nuotraukos. Gerbiu tokį jo norą, namuose mes gyvename labai kukliai, gana uždarai. Ir man visai patinka, kad namai yra ramybės oazė, kur gali jaustis saugiai, būti pačia savimi.