Žiema tėviškėje
Pažvelk, užpustė mus, įkalino,
Atkirto nuo visų kelių,
Bet raitos dūmas seno kamino,
Lyg vaiką gundo jaukumu...
Gali alsuot į sniego raižinį,
Tirpdyt ant stiklo jo žiedus.
Gyvenimas, pasiekęs tiesiąją,
Nėra nei linksmas, nei graudus...
Įpilk, brolau, ano, stipresniojo,
Ir patylėkim, kol prašvis.
Nereikia mums gerumo testerio –
Tėvų trobelėje naktis...
Kaimo šventė
Išsišiepus saulėgrąža
šypsosi miniai.
Jai nė motais nedarnūs
akordai dūdorių.
Vaikas slepia riestainį
močiutės pintinėj.
Cukraus vatą prie gomurio
lipdo lyg korį.
Atidunda kvailys
su durelėm į aikštę.
Puola vaikiščių spiečius
laimingą keistuolį:
– Su rėmeliais sekmadieniais
niekas nevaikšto!
– Ei, Andriuši, gal nori
žemėto meduolio?
Ir tamsus debesis
saulės veidą užstoja.
Išmintis susigūžia
prekystalių rojuj.
Paupy vaišių staltiesės
spėriai vyniojas.
Slenka vakaras...
Baigiasi šventė...
Lynoja...
Išnykęs kaimas
Leokadijai Malcienei
Pasibaigė. Ir nesugrįš atgal
Istorija palaidoto jau kaimo.
Nebegiedos gaidžiai jau ant atšlaimo,
Nelinkčios svirtys žmogui sutiktam...
Neklausk manęs, ar noriu čia pabūt –
Suspaustą širdį peiliais skausmas raiko.
Nebėr iš tolo mojančio man kraigo,
Tik vėjas kužda ,,Tu sava”...galbūt...
Ir vis dėlto kažko širdy šviesu –
Užžėlusiais takais jaunystė grįžta.
Tarp užmiršimo smilčių savo ryžtą
Neužmirštuolės teigia net balsu.
Ir čia, ir ten žydrumas įstabus
Pažymi kiekvienos sodybos kalvą.
Prie pamato akmens šaltiniai alma,
Dvasia geroji kviečia į namus...
Vilniui
Keistas esi, mano mylimas mieste.
Negi pasauliui šitam priklausai?..
Maga nežemišką dvasią paliesti,
Bet nuo kalvų tyliai leidžias rūkai...
Tu gyvenai vien maldom ir svajonėm,
Auksas žvangėjo ne tavo dvaruos.
Neapsunkai malonumų dėlionėj,
Nenugrimzdai laukime: ,,Kas paguos?”
Audros, gaisrai, atėjūnų plėšimai
Randus paliko gražiajam veide.
Tauriai kentėjęs, nekeikei likimo,
Siela subrendo Kūrėjo delne.
Vienas esi, mūsų mylimas mieste.
Vienas vienintelis, ar nematai?
Leisk tą nežemišką dvasią paliesti.
Leisk prisiglaust. Esam tavo vaikai...