Lietuvos vardui pašlovinti...
Aukojimas
Koksai gražus slaptingas rytas –
Rūkuos paskendęs alkas laukia.
Po raskilas braidau nulytas,
Iriuos per mėlyną palaukę.
Ant Tavo aukuro, Tėvyne,
Sudėsiu atnašą skalsiausią –
Juodos duonelės, žalio vyno.
,,Ko trokšti dar?“ – Tavęs paklausiu.
Įbersiu gintaro saujelę –
Gardus dangun tekyla dūmas.
Terodo ženklas lietui kelią,
Juk mielas Tau lietaus artumas...
Padėsiu ąžuolo žievelę,
Garbanių rūtų skynimėlį,
Ir ilgą baltą baltų kelią,
O ir vargelį mažutėlį.
Pažvelki – įdauboj altoriaus
Širdis kaitria ugnim liepsnoja.
Ne, ne dejone aš kartojuos –
Šaukiu Tave vardu gražiuoju...
,,Lietuva. 1009-2009“
Litua, Lituanija, Litovija, Lietuva...
------------------------------------------
Tavo vardas vaivorykštėj žėri,
Karoliukais lietaus nusagstytas.
Lietuva – lyg skaidri ašarėlė,
Lyg – pavasario pergalės rytas.
Su Tavim kepam duoną skalsiausią,
Su vardu į kelionę palydim.
Saugok Lietuvą, – meldžiam Aukščiausį, –
Ir palaimink ją, kylančią skrydin.
Atsitinka, kad vardą išduodam,
Patikėtąją garbę pamynę,
Bet ir tuokart iš savo aruodų
Išmintim maitini mus, Tėvyne.
Kad darželiuose rūtos žaliuotų,
Kad sroventų koriai gintariniai,
Kad giedot nesiliautų sparnuotas
Meilės paukštis lietuvio krūtinėj!
,,Liepos 6-ąją ant Juozapinės kalno“
Gabija, ugnele, nuostabi šviesele,
Gal priėmus auką, būsi mums dosni?
Skrosk žaibu padangę, rodyk minčiai kelią,
Siųski dūmų ženklą oro virpesy.
Žiežirbą įskelki į kiekvieno širdį –
Santarvės, gerumo irgi šilumos.
Te, kas žiūri, – mato, te, kas klauso, – girdi:
Buvom, esam, būsim. Čia ir visados...
Gabija, ugnele, stiprink mūsų dvasią,
Gal pražys vienybė mūsų širdyse?
Ar tėkmėj kasdienėj ką gražesnio rasi,
Negu dieną šią, paženklintą prasme?..
Tostas
,,Karaliaus Mindaugo“ šampano pripilkit taurę gintarinę.
Išgerkim proga iškiliąja už mūsų Lietuvą Tėvynę.
Už Jos krikštasuolės šventuosius, už Jos varpus, kur nenutyla,
Už baltų protėvius narsiuosius, už praeities garbingą bylą.
Už nuolankumą prigimtinį ir šventą sielų giminystę.
Už išminties gelmių šaltinį, kurs užkalbėjimu pragysta.
Už juodą vargą, delno diržę, už usnį, kur prie kelio želia.
Už kvapnią žemuogę ir viržį, už naivią šypseną vaikelio...