Mes be Vilniaus nenurimsim!

          Baigė visos Lietuvos Stasiukas (jis gi generolas Raštikis) karo mokslus užsienio akademijose ir grįžo namop į Kauną.
         Padarė vizitacijas po lietuviškos kariuomenės dalinius ir susikrimtęs barškėdamas pentinais ir kavaleristo kardu, nuėjo pas žmonos dėdę, jis be visa ko dar buvo ir tautos vadas, bei pasiskelbęs prezidentu.
- Blogai, - sako, - vyriausiasis kariuomenės vade, blogai, nėra mūsų kariuomenės!
- Kaip nėra? -  nustebo ekscelencija, - tai kas per paradus žygiuoja pro prezidentūrą, o tai kaip generolai tada be divizijų, kur dingo šarvuočiai, „Pikuolis“ir co, kur mano bendrapavardis karo laivas?
- Taigi, kad tik paradui tinkanti kariuomenė, pavyzdžiui ulonams tik batai terūpi, skundėsi toks eilinis Motiejus Šumauskas, sakė visas karinis pasirengimas tik arkliams uodegas šukuoti ir karininkams pas mergas einant batus, o jeigu rytoj karas, o jeigu Vilniaus atvaduoti žygiuoti reiks, juk be Vilniaus mes nerimsim?
- Vilnių mes atsiimsim parado žygiu ir taip.
- Iš kur jūs žinot, ekscelencija?
- Taigi, mes su komisarais dar dvidešimtais metais dėl to susitarėm.
- Kad ten nėra kalbos apie Vilnių. – Dar labiau nustebo visos Lietuvos Stasiukas, net plikai skustą galvą pasikasė, nieko nesuprasdamas didžiojoje politikoje.
- Ten nėra, kitur yra. – Į barzdikę nusišypsojo ekscelencija nieko nepasakodamas apie slaptą protokolą prie 1920 metų sutarties.
- Na, jeigu taip, tada užteks ir vieno karo laivo, trijų tankų ir antrojo pėstininkų pulko!
         Sumušė kulnais su pentinais visos Lietuvos Stasiukas, atsaliutavo prezidentui ir išėjo pabučiuoti rankutės poniai Sofijai, barškindamas kavaleristo kardu į prezidentūros marmurus, nes ji buvo pirmoji dama prezidentūroje ir pati svarbiausia visam krašte.

Suvalkijos ūkininkų maištas

         Prezidentūroje preferansą žaidžia tautos vadas, jo švogerys premjeras ir tūlas Mironas.
         Dalijasi paskutinėmis Laisvės alėjos naujienomis, plekais, žodžiu užsiėmę valstybės valdymu vyrai.
         Netikėtai bėga visos Lietuvos Stasiukas:
- Ekscelencija, sukilimas!
- Ar vėl Voldemaras į kokią pakaunės pievą parskrido? – Atsainiai mestelėjo per petį Prezidentas, o premjeras Tūbelis ir tūlas Mironas nusižvengė, kaip generolo Plechavičiaus dvaro žirgyno žirgai.
- Ne ekscelencija, šį sykį rimčiau, suvalkijos ūkininkai dabar, dėl pieno.
- Čia dabar? – Nusistebėjo prezidentas. – Švogeri, kas ten vyksta?
- Taigi jie ten Suvalkijoje nepatenkinti pieno supirkimo kainomis. Jie visada nepatenkinti kainomis. Jiems visada mažai ir mažai. Jie gi suvalkiečiai. – Ramiai, agronomiškai rinkdamas žodžius, kaip sėklines bulves, iš už kortų, apsakė situaciją valstybėje Tūbelis.
- Stasiuk, paimk tu antro pėstininkų pulko, pirmo bataliono trečią kuopą ir įvesk tvarką valstybėje, jeigu jau tave Sofi vyriausiuoju paskyrė. Kokius keturis atvežk į laikinėją sostinę, sušaudysim kaip dvidešimt šeštaisiais ir vėl kokį dešimt metų bus ramu.
- Kodėl tik keturis ekscelencija? – nesuprato visos Lietuvos Stasiukas.
- Todėl, kad filosofija reikia domėtis, Pitagoru, Platonu ir neklausinėsi, ko ten jus akademijose ir moko, va atsimenu Mintaujos gimnazijoje...
- Tarnauju Tėvynei! – sumušė kulnais su pentinais Prezidentui ir išėjo pabučiuoti rankutės poniai Sofijai, barškindamas kavaleristo kardu į prezidentūros marmurus, nes ji buvo pirmoji dama prezidentūroje ir pati svarbiausia visam krašte.
         Taigi tėvynė pavojuje, o prisiminimai palauks.

Jonas Kiriliauskas