Mūsų laikas besimainantis ne dienomis, o skriejančiomis darbų, rūpesčių, atgaivos akimirkomis.  Laikas mūsų tirpsta kaip atlydžio sniegas. Tačiau šioje tėkmėje – ir tvarūs įspaudai būties: netikėti atradimai ir naujos rievės mūsų patirtyje, pasidalijimas duona ir žodžiu. Tai ir ranka rankoje, neapgaunanti akių kalba. Visa tai kaupiasi, kaupiasi  ir išsilieja kūrybos upeliais, upėmis ir nedidukais upokšniais. Poezija semiasi gyvasties iš tikrovės ir net iš nuojautų. Tai pluoštelis kūrybos iš būsimos knygos ir užfiksuoti gamtos gražumo akimirksniai.

Rudeniškai pagelto
Ir lapai, ir laukai.
Susimąstyti verta,
Ką šioj žemėj palikai.
Dabar vis labiau pagalvoji,
Į viską kitaip žvelgi.
Kas buvo aukštai – jau prie kojų.
Likime, o tu gerai žaidi.
O kam šito reikia, Tu nepasakai.

Kai vertės nėra – nereikia ir įvertinimo.

Susiginčijo dėl nieko, o prarado viską.

Jei viskas lieka tik kalbomis, tai tada ir tų kalbų beveik nereikia.

Kalbėjo tarsi ir tiesą, bet melagingais žodžiais. Patikėti buvo sunku, nes darbai liudijo visai ką kita.

Loterija labiau garantuoja pralaimėjimus.

LSDP Tauragės skyriaus narys Bronislovas Jagminas (g. 1935 m. rugsėjo 22 d. Tauragėje) – žurnalistas, kraštotyrininkas, Lietuvos politinis bei visuomenės veikėjas.

BETRŪKSTA MAXIMOS

Kur buvo Ramunė, ten Minima,
Kur buvo Pušelė, ten Media.
Betrūksta, mielieji tik Maximos,
Ir mes, tauragiškiai, apaksime.

  Manoji siela džiaugsmo neprarado, Išvydus demonstraciją, ji – vypt, Išgirdus muziką, tartum arklys parado   Širdis krūtinėj ima trypt. O ne, draugai, nesu aš pesimistas – Politinė ir pavojinga tai liga, Net pagal internacionalo lėtą ritmą Nebloga šokti tvistą kai kada. Iš tikro, leiskit duoti patarimą: Nepatariu iš...

* Valstietiško žvilgsnio savininkui sunku turėti aristokratišką požiūrį.

* Viskas laikina, tik trukmė skirtinga.

* Ilgesingos meilės melodijos plaukia per vienatvės tylą, tarytum kadaise sieliai Nemune.

Santarvės gėlės

Pašaukta sugrįžta džiugesio akimirka svajinga, atnešdama svajinga atnešdama sklidiną ąsotį lyg baltas pienas spindinčios laimės. Tada pranyksta nesėkmių virtinė, išsisklaido juodieji debesys, neskraido kieno tai išmestos besparnės antys ir niekas niekam nekaišioja pagalių į ratus. Tačiau ar kada nors taip bus?