Mokslas

Gimiau 1960 m. spalio 8 d. Vilniuje, kur gyvenu iki šiol – name, daugumai vilniečių žinomame kaip „Mokslininkų namas“. 1978 m. aukso medaliu baigiau Vilniaus 23-iąją vidurinę mokyklą. Iš visų mokslo disciplinų labiausiai domino chemija,  buvau sąjunginių jaunųjų chemikų olimpiados prizininkas. Smagu buvo eksperimentuoti Vilniaus universiteto chemijos fakulteto laboratorijose, ruošiantis olimpiadai, kai kiti klasiokai tuo metu privalėjo sėdėti pamokose mokykloje...

Baigęs mokyklą, nusprendžiau važiuoti mokytis toliau nuo namų – į pačią Maskvą, į Maskvos M.Lomonosovo universiteto Chemijos fakultetą. Tais laikais baigusiems mokyklą aukso medaliu reikėdavo išlaikyti tik pirmąjį egzaminą: jei gauni penketą – įstojai. Matematikos egzaminas man buvo laimingas. 1983 metais baigiau šį universitetą su pagyrimu. Mano „pirmoji meilė“ – kvantinė chemija, molekulių kvantinė mechanika, disciplina tarpinė tarp chemijos ir fizikos.

Studentiški metai neįsivaizduojami be nuotykių. Tais laikais jų ieškojome statybos būriuose. Dirbau Kazachstane, Celinogrado srityje. (Dabar Celinogradas pervardintas Astana, į ją persikėlė Kazachstano sostinė.) Darbas būryje buvo sekinantis – po 11 valandų per dieną, tik sekmadienį ilsėjomės. Tačiau rudenį grįždavome ne tik su naujais ištikimais draugais, gyvenimiška patirtimi, bet ir gerokai pilnesnėmis kišenėmis.

Chemija ir fizika mane lydėjo dar ilgoką laiką: dirbau Vilniaus universiteto fizikos fakultete, vėliau įsitraukiau į mokslinės (daugiausia fizikinės ir matematinės) literatūros leidybą. Man brangus „Lietuvos fizikos žurnalas“, kurį 1994–2001 metais verčiau iš rusų į anglų kalbą (angliškasis variantas buvo lygiagrečiai leidžiamas JAV), vėliau pats organizavau jo leidybą. 1999–2003 metais dirbau redaktoriumi mokslinės literatūros leidykloje. Dalyvavau rengiant Rusijos ir Ukrainos mokslininkų parašytos “Kieto kūno fizikos enciklopedijos” angliškąjį leidimą (Elsevier Science, 2004).

Politika

Į politiką įsitraukiau po visiems mums atmintinos 1991 metų sausio 13-osios. Pajutau, kad negaliu likti nuošalėje – norėjau asmeniškai prisidėti kuriant savąją nepriklausomą valstybę bei mūsų žmonių gerovę. Mačiau tuomet madingą jaunų žmonių „ūžtelėjimą į dešinę“, bet savo kairiųjų pažiūrų neišdaviau ir todėl tapau Lietuvos demokratinės darbo partijos nariu. Nuo 2001 metų susijungimo esu Lietuvos socialdemokratų partijos narys.

Greta tiksliųjų mokslų visuomet domėjausi buhalterinės apskaitos, mokesčių teisės klausimais. Nuo 1996 iki 2003 metų vadovavau privačiai konsultacinei firmai. Šis darbas ir paskatino keisti profesiją. Todėl 2002 metais baigiau neakivaizdines studijas Vilniaus universiteto teisės fakultete ir įgijau teisininko specialybę bei teisės magistro kvalifikacinį laipsnį. Taip teisė tapo mano „antrąja meile“.

2003 metais aš, neseniai diplomuotas teisininkas, galutinai pasukau iš mokslo veiklos ir pradėjau savo kelią valstybės tarnyboje. 2003–2007 metais dirbau socialinės apsaugos ir darbo viceministru, sveikatos apsaugos viceministru, finansų viceministru. Teko gilintis į socialinių įmonių veiklą, pacientų teises, įvairių šalių sveikatos apsaugos sistemų finansavimo principus, fiskalinės ir biudžeto politikos klausimus. Manau, sukaupiau unikalią praktinę patirtį ir žinias trijose svarbiose srityse – socialinėje, sveikatos apsaugos ir finansų.

2007 m. gegužės 17 d. prisiekiau Seime kaip keturioliktosios Vyriausybės finansų ministras. Šios pareigos mažumos Vyriausybėje buvo pats didžiausias iššūkis mano gyvenime. Sudėtinga rinkiminė kampanija 2008 m. pabaigoje sutapo ir su natūraliu Lietuvos ūkio plėtros sulėtėjimu, ir su atūžusia iš už Atlanto pasaulio finansų rinkų griūtimi, kuri dabar smogė beveik visų pasaulio valstybių ekonomikoms. Lietuva neliko išimtis.

Šiandien jau aišku, kad jokia šalis viena pati šios krizės neįveiks. Ir Europos, ir pasaulio valstybėms būtina veikti drauge. Bet išmintingai, visų pirma siekiant pažaboti rinkos “žaidėjų” godumą bei amortizuoti jos stichijos smūgius patiems silpniausiems visuomenės nariams. Neabejoju, kad Europos Parlamentas – taip pat tinkama šiems darbams vieta.

Šeima

Su žmona Dalia esame kartu jau keturiolika metų, auginame 13 metų dukrą Kristiną ir 4 metukų sūnų Almantą.

Mėgstu klasikinę muziką, domiuosi užsienio kalbomis. Laisvai kalbu anglų, rusų, lenkų, vokiečių kalbomis, kiek silpniau – prancūziškai.
Šeima man visuomet buvo labai svarbi. Man tai atspirties taškas, užuovėja, žmogiškas džiaugsmas. Todėl ir visą savo laisvalaikį stengiuosi atiduoti savo šeimai.

Žmogaus – ar suaugusio, ar vaiko – saugumo jausmas prasideda nuo to, kaip jis jaučiasi šeimoje. Ir valstybė turi padaryti viską, kad šis saugumo jausmas būtų stiprus, kad žmogus žinotų, jog ištikus bėdai valstybė jam padės, jog rūpinsis jo sveikata ir gerove. Dėl to man ir artimos socialdemokratų idėjos rūpintis socialiniu piliečių saugumu.