EP narė, LSDP pirmininko pavaduotoja Vilija Blinkevičiūtė dalyvauja konferencijoje, skirtoje kovai su skurdu.
Žaliąją savaitę Europos Parlamento narė Vilija Blinkevičiūtė vyko į Rygą, kur gegužės 27 dieną dalyvavo konferencijoje “Kova su skurdu ir socialine atskirtimi Baltijos šalyse”. Konferencijos tikslas – aptarti sprendimus, kurie padėtų sumažinti skurstančiųjų ir už socialinės atskirties ribos atsidūrusių žmonių skaičių.
Renginyje savo siūlymus išsakė ir diskutavo valdžios institucijų, nevyriausybinių organizacijų atstovai, ekspertai, iš viso apie 200 dalyvių iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Darbo grupių pasiūlymai bus išsiųsti Europos Parlamentui bei trijų Baltijos šalių valdžios institucijoms.
Konferenciją organizavo Europos Parlamento Informacijos biurai Baltijos šalyse. Šie metai Europos Sąjungoje yra paskelbti Kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metais.
Daugiau informacijos apie konferenciją: www.europarl.lv
Europos Parlamento narės Vilijos Blinkevičiūtės pranešimas
Noriu pasveikinti visus atvykusius į konferenciją, kurioje numatoma aptarti mums labai aktualias skurdo ir socialinės atskirties mažinimo problemas. Neabejoju, jog šios problemos gerai žinomos Baltijos valstybių politikams, valstybės tarnautojams, nevyriausybinių organizacijų atstovams. Dar geriau jas pažino mūsų šalių gyventojai, kurie dėl ekonominės recesijos neteko darbo, pajamų, būsto arba buvo priversti ieškoti geresnio gyvenimo kitose šalyse. Skurdas ir socialinė atskirtis palietė ne tik tradicines socialinės rizikos grupes, bet ir naujas, kurios anksčiau jautėsi pakankamai saugios. Tai patvirtina ir ženkliai išaugęs socialinių pašalpų poreikis. Visiems aišku, kad būtinas adekvatus politinis atsakas, kuris sumažintų skurdo ir socialinės atskirties grėsmę. Tačiau ar mes žinome, koks šis atsakas turi būti? Ar yra universalūs receptai pagydyti visuomenę nuo skurdo ir socialinės atskirties? Mes visi suprantame, kad skurdą galima įveikti tik sutelktomis Vyriausybės ir jos institucijų, savivaldybių, verslo, bendruomenių, nevyriausybinių organizacijų bei visų suinteresuotųjų pastangomis. Būtina panaudoti ir Europos Sąjungos galimybes. Kaip sakoma, reikia veikti tarptautiniu, nacionaliniu ir vietiniu lygiu. Tačiau ar veikiam ir kuria kryptimi?
Akivaizdu, kad kiekviena valstybė renkasi savo kelią, priklausomai nuo jos ekonominio išsivystymo, vyriausybės politinių prioritetų, finansinių galimybių, tradicijų, pilietinės visuomenės brandos ir kitų nacionalinių ypatumų. Todėl kiekviena patirtis, teigiama ar neigiama, yra unikali ir vertinga. Ne veltui Europos Sąjunga akcentuoja atviro koordinavimo metodo skurdo ir socialinės atskirties srityje svarbą.
Įdomu būtų sužinoti, kaip Baltijos šalims sekasi švelninti ekonominės recesijos socialines pasekmes. Kaip buvusi ilgametė socialinės apsaugos ir darbo ministrė, niekada nesuprasiu tų vyriausybių, kurios bando sunkmečio problemas spręsti net skurde gyvenančių žmonių sąskaita. Nestebina, kad tokių vyriausybių veiklos ataskaitose žodis “SKURDAS” iš viso nėra naudojamas. Nemanau, kad skurdo didinimo sąskaita galime balansuoti valstybės biudžetą bei išsaugoti ekonomikos konkurencingumą. Tai visiškai neatitiktų Europos Sąjungos vertybių bei socialinio modelio.
Ypatingas vaidmuo mažinant skurdą ir socialinę atskirtį tenka savivaldybėms, bendruomenėms, nevyriausybinėms organizacijos ir visiems tiems, kurie yra arčiausiai žmogaus. Būtų įdomu išgirsti jų patirtį – kaip dirbama, sąveikaujama, kur randama lėšų.
Manau, kad konferencijoje padiskutuosime ir apie skurdo sąvoką. Ar iš tiesų santykinis skurdas yra tinkamiausias rodiklis, geriausiai atspindintis realią padėtį bei įgalinantis pamatuoti politikos rezultatus? Jei taip, tai kodėl santykinis skurdas Europos Sąjungoje nemažėja, nepaisant Lisabonos strategijoje užsibrėžto kilnaus tikslo iki 2010 metų visiškai jį panaikinti? O gal reikėtų dažniau prisiminti absoliutų skurdą, kadangi už jo slypi gyvybiškai svarbūs žmogaus poreikiai bei žmogiškasis orumas? O gal ši sąvoka labiau atspindi padėtį trečiojo pasaulio šalyse? Aš taip nemanau. Tiesiog politikams nereikia bijoti sakyti ir nemalonią tiesą. Gal tada gims ir labiau socialiai orientuoti politiniai sprendimai.
Kova su skurdu ir socialine atskirtimi yra vienas iš pagrindinių Europos Sąjungos ir jos valstybių narių įsipareigojimų, įtrauktų į Europos Bendrijos sutartį. Galima teigti, kad Europos Sąjunga turi pakankamą teisinį pagrindą prisiimti reikiamus politinius įsipareigojimus šioje srityje. Rimčiausi įsipareigojimai buvo priimti prieš dešimt metų Lisabonoje vykusiame Europos Vadovų Tarybos susitikime, pripažint, kad skurdas ir socialinė atskirtis pasiekė nepriimtinai didelį mąstą. Reikšminga gyventojų dalis vis dar kenčia nepriteklių, turi ribotas ir nelygias galimybes naudotis paslaugomis arba yra atskirti nuo visuomenės. Socialinė atskirtis kenkia piliečių gerovei, trukdydama jiems reikštis visuomenėje ir joje dalyvauti. 80 mln. ties skurdo riba gyvenančių europiečių yra rimtas motyvas politiniam sprendimui.
Europos Vadovų Taryba Lisabonos susitikime paragino valstybes nares ir Komisiją imtis veiksmų, kurie „padarytų lemiamą įtaką, kad neliktų skurdo“ iki 2010 m. Buvo sutarta taikyti atvirą koordinavimo metodą šioje srityje. Kova su skurdu ir socialine atskirtimi turi būti vykdoma Europos Sąjungos viduje ir išorėje, pagal JT Tūkstantmečio vystymosi tikslus, kuriems pritarė Europos Sąjunga ir valstybės narės. Vėliau šią strategiją papildė 2005–2010 m. socialinė darbotvarkė, kurios vienas iš prioritetų – remti lygias galimybes visiems ir kurti labiau integruotą visuomenę, kurioje nebūtų skurdo.
Taigi politinė valia įgijo konkretų kūną. Buvo nustatyta aiški sąveika tarp europinio ir nacionalinio lygmens. Šalys narės pradėjo rengti nacionalinius skurdo ir socialinės atskirties mažinimo planus ir jų vykdymo ataskaitas, kurios turėjo padėti visiems susipažinti su gerąja praktika. Europos Komisija turėjo apibendrinti šią patirtį bei parengti rekomendacijas. Reikėjo įvertinti tai, kad skurdo ir socialinės atskirties problema yra plati, sudėtinga ir apima labai įvairius aspektus. Atitinkamai kovai su skurdu ir jo prevencijai būtinos įvairios nacionalinio, regioninio ir vietos lygmens politikos, kuriomis turėtų būti išlaikyta pusiausvyra tarp ekonominės ir socialinės politikos krypčių, taip pat tikslinės strategijos, skirtos pažeidžiamoms socialinėms grupėms. Neabejoju, kad mums čia visiems aišku, jog šios problemos sprendime turi dalyvauti visi. Nežinau, kaip Estijoje ir Latvijoje, bet Lietuvoje dažnai tenka girdėti, jog skurdas ir socialinė atskirtis yra socialinės apsaugos ir darbo ministerijos reikalas. Toks ribotas supratimas gali būti viena svarbiausių nesėkmingos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi priežasčių.
Pagrindiniu Europos Sąjungos instrumentu kovoje su skurdu ir socialine atskirtimi išlieka Europos Sąjungos biudžeto lėšos. Nacionalinės Vyriausybės turi apsispręsti dėl šių lėšų panaudojimo prioritetų. Be abejo, investicijos į infrastruktūrą, švietimą ir profesinį mokymą, darbo rinkos politiką, žemės ūkį, verslą skatina pridedamojo nacionalinio produkto ir naujų darbo vietų kūrimą, tuo pačiu gali padėti mažinti skurdą bei socialinę atskirtį. Tačiau mums turi būti labai svarbi ir ta biudžeto dalis, kuri tiesiogiai remia skurdą mažinančius projektus. Čia daugiausiai reiškiasi bendruomenės ir nevyriausybinės organizacijos. Europos Parlamente aš kreipiausi į Europos Komisiją ragindamas sunkmečio sąlygomis keisti ES finansinės paramos naudojimą mažinant ar visiškai atsisakant nacionalinio kofinansavimo bei paprastinant taisykles, kad būtų galima lanksčiai reaguoti į besikeičiančias aplinkybes. Džiugu, kad kai kurie supaprastinimai buvo priimti.
Aišku, dabar galima diskutuoti, ar atviras koordinavimo metodas ir finansinė parama buvo pakankamos priemonės pasiekti labai ambicingam tikslui. Manau, kad tuo metu tai buvo adekvati priemonė, atitinkanti Europos socialinį modelį ir piliečių lūkesčius, paskatino šalių vyriausybes prisiminti skurdo problemą bei skirti papildomas pastangas ir lėšas jos sprendimui. Tai didino supratimą apie atskirties ir skurdo daugialypę prigimtį bei tapo stimulu pilietinei visuomenei. Atviras koordinavimas buvo priimtinesnis už naujų privalomų teisinių normų kūrimą, ir ypač minimalių socialinių standartų, kurios galėjo neatitikti atskirų valstybių narių galimybių, politinių prioritetų bei tradicijų. Vargu ar mes galime nustatyti vieną minimalų darbo užmokesčio dydį visai Europos Sąjungai. Juolab, kad tarptautinių teisės normų, susijusių su skurdu ir socialine atskirtimi yra priėmę Europos Taryba ir Jungtinės Tautos.
Tačiau, nežiūrint visų pastangų, Lisabonos strategijos tikslai nebuvo pasiekti. Skurdas išliko. Kas gi įvyko? Čia sunku surasti vienareikšmį atsakymą. Juokaujant galima būtų pasakyti, jog blogai, kad Lisabonos strategija buvo rengiama be naujų Europos Sąjungos narių. Neabejoju, kad Lietuva būtų išsiderėjusi mažesnius tikslus, Estija - didesnius resursus, o Latvija dar būtų užsitikrinusi ir Tarptautinio valiutos fondo paramą be papildomų reikalavimų socialinei politikai.
O kalbant rimtai, naujų šalių įsijungimas pakoregavo Lisabonos strategiją ir iškeltų tikslų įgyvendinimą. Tapo aišku, kad sąryšis tarp ekonominio vystymosi bei socialinių tikslų įgyvendinimo nėra toks paprastas ir vienareikšmis. Todėl gali kilti klausimas dėl specialių skurdo mažinimo programų reikalingumo. Gal užtenka skatinti ekonomikos augimą, vykdyti įprastas socialinės apsaugos ir kitas politikas ir laikui bėgant problema išsispręstų pati? Tačiau nereikia būti ekspertu, kad suprastum, jog ekonomikos pakilimas savaime neveda į produktyvaus užimtumo didėjimą bei socialinės atskirties ir skurdo mažėjimą. Lietuvos patirtis rodo, kad didžiausio ekonomikos pakilimo metu skurdas nesumažėjo. Tą patį patvirtina ir Europos Sąjungos raida.
Todėl socialinės lygybės ir socialinio teisingumo siekimas, tolygus nacionalinių išteklių paskirstymas, socialiniai orientuoti ekonominiai ir finansiniai sprendimai, pamatuoti ir skurdo bei socialinės atskirties mažinimo požiūriu, turi būti kiekvienos nacionalinės vyriausybės prioritetai. Vyriausybės turi suprasti, jog mažai apmokamas ir orumą žeminantis darbas, žemi socialiniai standartai nėra Europos konkurencinis pranašumas.
Šią politinę nuostatą Europos Sąjunga turi būti nuolat palaikyti ir skatinti. Mes tai nuolat darome ir darysime Europos Parlamente, primindami, kad socialinės sanglaudos stiprinimas, kova su skurdu ir socialine atskirtimi turi tapti Europos Sąjungos politiniu prioritetu. Tai buvo ne kartą akcentuojama ir svarstant ES 2020 strategiją. Mes nerimavome, kad koncentruojantis į ekonominį augimą ir krizės padarinių įveikimą nebūtų pamiršti ir socialiniai tikslai, tame tarpe – skurdo ir socialinės atskirties mažinimas. Džiaugiuosi, jog ypač nuoseklią ir principingą poziciją šiuo klausimu užima mano, socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso, frakcija. EP Užimtumo komiteto surengtuose klausymuose buvo konstatuota, kad skurdas prilygsta žmogaus teisių pažeidimui. Pasimokius iš Lisabonos strategijos įgyvendinimo, žymiai atsargiau kalbama apie siektinus rezultatus, tame tarpe ir skurdo bei socialinės atskirties mažinimo srityje. Europarlamentarai ragina mažinti skurstančių darbuotojų skaičių ir siūlo apmąstyti galimybę įtvirtinti direktyva garantuotas minimalias pajamas. Tačiau šiuo klausimu, tikėtina, bus sunku rasti kompromisą. Esu įsitikinusi, kad svarbus Europos Parlamento ir Europos Tarybos sprendimas buvo paskelbti šiuos metus kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metais. Be abejo, vien šis aktas skurdo Europos Sąjungoje nesumažins. Tačiau mes turime puikią progą dar kartą priminti visiems minėtos problemos svarbą, pasikeisti patirtimi, parengti siūlymus, kaip geriau spręsti mums visiems aktualias problemas.
Apibendrinant būtų galima teigti, kad skurdo ir socialinės atskirties mažinimas pirmiausia priklauso nuo nacionalinių vyriausybių vykdomos politikos bei visų suinteresuotųjų dalyvavimo. Reikšminga yra ir Europos Sąjungos vykdoma politika. Ji pasireiškia politinės nuostatos deklaravimu, tikslų nustatymu ir jų pasiekimo monitoringu, teisėkūra, atviru koordinavimo metodu bei finansine parama valstybėms narėms. Lisabonos strategijos įgyvendinimo patirtis parodė, jog skurdo ir socialinės atskirties mažinimas yra sudėtinga ir daugialypė problema, kurią išspręsti per trumpą laiką yra neįmanoma. Todėl būtinas ilgalaikis ir nuoseklus darbas šalyse narėse bei Europos Sąjungoje.