Seimo narys, LSDP pirmininko pavaduotojas Gediminas Kirkilas
Komedija su užsienio reikalų ministru tęsiasi. Vietoje to, kad Premjeras su Prezidente kuo skubiau aptartų užsienio reikalų ministro likimą ir ką nors nuspręstų, Premjeras ir toliau viešumoje juokina publiką. Jis teigia, kad pats ministras V.Ušackas kažkokiu būdu turėtų “atgauti Prezidentės D.Grybauskaitės pasitikėjimą”…
Pirmiausia dėl logikos. Ar galima atgauti tai, ko niekada neturėjai? Juk Prezidentė aiškiai ir nedviprasmiškai pareiškė, jog V.Ušackas niekada jos pasitikėjimo ir neturėjo (nors kažkodėl jį ministru patvirtino…). Tuomet lieka kitas variantas - mėginti kaip nors tą pasitikėjimą įgyti, užsitarnauti ir pan. Nes jei kažko neturėjai, tai ir negali atgauti, bet gal gali mėginti naujai įgyti… Kaip? Apsibarsčius pelenais galvą Katedros aikštėje, o gal dar kaip nors…
Antra, pats Premjeras pasakęs, jog bet kuris ministras privalo turėti Premjero ir Prezidentės pasitikėjimą, baikščiai vengia pasakyti savo nuomonę (Prezidentė bent jau aiškiai pasakė) – ar jis pats pasitiki ministru. Kodėl gi nepasakyti tiesiai, ar jis pats ministru pasitiki, ar jam dirbti toliau, ar rašyti atsistatydinimo pareiškimą? Jei pasitiki, tai gal tai būtų vienas iš akstinų atgauti ir Prezidentės pasitikėjimą? Jei nepasitiki, tai gal nutraukti visą šią komediją, paskirti kitą ir pradėti rimtai dirbti? Nes šiuo metu jokios rimtesnės, koordinuotos Lietuvos užsienio politikos nėra ir negali būti, kai įvairios už tai atsakingos institucijos veikia ir kalba skirtingai.
Bet čia ir esmė – Premjeras jokios savo nuomonės, pasirodo, neturi. Tai atrodo dar blogiau, kai žinai, kad prieš jo paties partijos valią prastumtas ministras, buvęs rimtas diplomatas, tampa kažkokių neaiškių intrigėlių ar ambicijų auka.
Premjero A.Kubiliaus neprincipingumas (ne pirmą sykį) jau kelia net ne pasipiktinimą, o liūdesį. Nėra aišku, ar apskritai Vyriausybė turi savo vadovą, ar jis gina savo ministrus ir jų vykdomą politiką. Juolab tai ne tik Lietuvos vidaus ginčai, kurie jau senokai juokina mūsų partnerius, tai – šalies užsienio politika. Tai kokia gi ji yra? V.Ušacko, A.Kubiliaus ar D.Grybauskaitės, nors Konstitucija įpareigoja Vyriausybę dirbti kartu su Prezidente? O kur dar Seimo užsienio reikalų komitetas su A.Ažubaliu priešakyje?
Tai ar turi A.Kubilius kokią nors savo nuomonę? Apie “telkiančią lyderystę” (mėgstamas A.Kubiliaus terminas, būnant opozicijoje) nėra, matyt, jokios kalbos. Greičiau tiktų baikštus stručio mėginimas kišti galvą į smėlį, nežiūrint ir negirdint kas vyksta aplinkui.
Komedija tęsiasi, galima būtų ir pasijuokti, nes šiais laikais to trūksta. Tačiau vargu ar labai sveika juoktis iš savo valstybės nesėkmių, nors ši problema – vieno ar kito ministro keitimas, lyginant su kitomis daug mažesnė ir paprasčiau sprendžiama. Šiuo atveju nereikia net “telkiančios lyderystės”. Užtektų sveiko proto ir noro kuo greičiau problemą išspręsti.
Seimo narys, LSDP pirmininko pavaduotojas Gediminas Kirkilas