Skaitant ūkio ministro komentarus apie Lietuvos ekonomiką susidaro įspūdis, kad patenki į kreivų veidrodžių karalystę, kurioje Lietuvos verslas tik klesti, o nelaimingų, darbą praradusių žmonių apskritai nėra. Būtų džiugu, jei tokį vaizdą galėtume matyti ir realybėje, deja, toli gražu nėra taip. Ar nereikėtų pagaliau atsisakyti laukinio liberalizmo, iš kurio pasipelnė komerciniai bankai?
Laimi viena pusė
Šiandien Lietuvos ūkis didžiąja dalimi valdomas liberalizmo idėjų. Nereguliuojama rinka, į kurią taip įsitvėrusi dabartinė Vyriausybė, davė vaisių, kurių jau prisiragavome iki soties. Taip atsitiko ne tik mums – lietuviams. Laisvoji rinka apkartino gyvenimą net didžiųjų pasaulio valstybių dvidešimtukui (G-20). Per G-20 viršūnių susitikimą nuspręsta užverti vartus laukiniam liberalizmui. Finansinių operacijų laissez faire principas, kuriuo taip džiaugiasi Ūkio ministras, nebetinka ir Europai. Kodėl Lietuva velkasi iš paskos, o ne žengia koja kojon su tais, kurie jau pasimokė?
Dabartinė valdančioji dauguma įsitikinusi laisvosios rinkos naudingumu. Konservatoriai nebevykdo savo politikos, jie paklūsta liberaliosios krypties ministrams. Iš to uždirba tik komerciniai bankai, nors konservatorių prioritetas turėtų būti bendrieji visuomenės interesai. Deja, dėl laisvosios rinkos įsišaknijimo, laimi tik viena pusė. Dar labiau didinama socialinė atskirtis. Jei norime socialiai teisingos valstybės, turėtume atsisakyti laukinio liberalizmo.
Liberalizmas braunasi į darbo santykius
Premjero A.Kubiliaus nuomone, užimtumo ir skurdo problemas galima spręsti atskirai. Vyriausybė mano, kad darbo neturinčius žmones paskatins jo ieškoti sumažintos socialinės išmokos. Argi tokio tipo kova su nedarbu yra teisinga dirbusiųjų ir mokesčius mokėjusiųjų atžvilgiu? Taupydami valdantieji sumažino bazinį atlyginimą – mažesnes pajamas gaunantys žmonės nebesugeba oriai pragyventi. Šių sprendimų rezultatas – dar labiau mažėjantis vartojimas. Verslininkai nebesugeba išlaikyti darbuotojų.
Tuo tarpu laisvosios rinkos šalininkai ėmė atakuoti politikus, kad šie pasirūpintų darbo santykių liberalizavimu. Būtent apie tai kalba ministras Dainius Kreivys, kaip apie galimybę kurti darbo vietas, skambiai vadindamas tai – ne žuvimi, bet meškere.
Ministras teigia, kad meškerę paduoti žmogui kliudo dabartinis Darbo kodeksas. Tokia nuomonė įpūsta to paties laukinio liberalizmo. Darbo kodekso pakeitimai, kuriuos ragino vykdyti Lietuvos laisvosios rinkos institutas, diskriminuotų mažiausiai uždirbančius žmones ir toliau stumtų juos į skurdą. Siūlymais Lietuvoje sumažintI minimalaus darbo užmokestį, leisti sudaryti darbo sutartį žodžiu, sutrumpinti atleidimo iš darbo darbdavio iniciatyva terminus, siekiama dar didesnės valdžios darbdavių rankose. Nesunku suvokti, kad mažas minimalus atlyginimas skatina šešėlinę ekonomiką. Darbdaviai moka dalį atlyginimo vokeliuose, vengia mokesčių, darbuotojai lieka be socialinių garantijų, o rinkos dalyviai priversti konkuruoti nesąžiningu būdu. Darbo santykių liberalizavimas duoda naudos tik į vienus vartus – nesąžiningiems darbdaviams. Padaugėjus įmonių bankroto atvejų, padaugėjo ir įsipareigojimų vengiančių darbdavių. Kaip liaudis sako, “ant ledo” paliktas darbuotojas nebesuranda darbdavio. Žmogus lieka be darbo, be atlyginimo. Liberaliau būti nebegali. Ar nereguliuojami darbo santykiai ir yra ta meškerė, kurią siūlo ūkio ministras? Tokia meškere žuvis ir toliau gaudys tie, kurie ir taip negali skųstis laimikiu.
Pasaulis nusisuka nuo laukinio liberalizmo
Jei iš tiesų Lietuvos žmonės pareiškė nepalaikantys valstybės nesikišimo idėjos, tai tik todėl, kad suvokia, jog didesnė kontrolė duotų geresnių rezultatų . Taip mano ne tik mūsų, palyginus nedidelės valstybės, gyventojai, bet ir didžiųjų pasaulio valstybių vadovai.
Per 2008-uosius metus devyni didžiausi JAV bankai savo darbuotojams išmokėjo apie 3,6 mlrd. dolerių. Apie bankų kontrolės būtinybę pasaulyje ne tik diskutuojama, jau einama šia kryptimi, tai įrodo ir G-20 susitikime aptartas bankininkų atlyginimų pažabojimas. Kol kas nesutarta, kaip tiksliai tai bus daroma, ar galima įvesti atlyginimų ir premijų “lubas”, tačiau nutarta didinti jų atsakomybę. Net ir Jungtinė Karalystė pripažino, kad rinkos liberalizavimas nėra panacėja, kad reikalingas didesnis valstybės įsikišimas į ekonomiką.
Beje, iš neoliberalizmo jau ne vienerius metus vaduojasi Lotynų Amerikos šalys, dėl to jose augo BVP. Kas privertė praregėti Lotynų Ameriką? Ilgalaikis socialinis nepasitenkinimas, žmonės buvo priversti ieškoti kitų krypčių. Kairieji ėmė kontroliuoti ekonomiką, tokiu būdu padidintos įplaukos į biudžetus. Valstybė susigrąžino strateginės reikšmės objektus. Visa tai skatina viduriniosios klasės gausėjimą.
Tuo tarpu Lietuvos Vyriausybė dar netiki, kad laukinis liberalizmas tik tempia mūsų tautą į liūną, leisdamas klestėti turtingiesiems. Jokiu būdu negalima leisti privatizuoti objektų, kurie susiję su šilumos, energijos tiekimu. Kainos privalo būti reguliuojamos.
Nebegrįžkime į praeitį
Nebesinori drabstytis kaltinimais, kartoti, kokie žingsniai paskatino nedarbo augimą, tačiau sakydamas, kad reikia dirbti kitaip, turiu pateikti konkrečius pasiūlymus, kad šalies ūkis pagaliau imtų atsigauti.
Ar šiandien pakankamai dėmesio skiriama vietiniam užimtumui? Ar ši Vyriausybė turi planą, kai paskatinti darbo vietų išsaugojimą ir naujų kūrimą? Akivaizdu, kad ne. Tai įrodo ką tik Prezidentės duota užduotis parengti aiškią darbo vietų kūrimo strategiją. Ši trumpa frazė patvirtina opozicijos žodžius, kad visus metus Vyriausybė eksperimentavo, neturėdama aiškaus plano.
Ekonomikos “gaivintojai” tikriausiai pamiršo, jog Lietuvoje egzistuoja ryškūs regioniniai skirtumai. Kaimo vietovėse žmonės ūkininkauja, užsiima miškininkyste. Netekus darbo šiose srityse, jį susirasti kur kas sudėtingiau negu miesto gyventojams. Darbo vietos turi būti kuriamos, atsižvelgiant į vietovės užimtumo poreikius, pritaikant veiklą. Reikia nepamiršti verslo konkurencingumo skatinimo – tai pagrindinis makroekonominės politikos prioritetas. Tačiau tam trūksta pinigų, apie kuriuos kalba pats ministras. Norintys imtis verslo, gavę ES paramą, privalo laukti – kol pinigai pasieks Lietuvą. Tad ministrui vertėtų nesigirti tuo, ko vis dėlto dar nėra.
Šiuo metu labiausiai paramos reikia infrastruktūros objektų vystymui – kelių, uostų, namų statybai, daugiabučių namų renovacijai – tai būtų tikroji meškerė šiandien, o ne svaičiojimai apie pasirinkimo galimybes.