Šiaulių rajono LSDP skyriaus pirmininkės pavaduotojas J.Kiriliauskas.

Artėjantys savivaldos rinkimai, vėl su klaustuko ženklu, vėl niekas nieko nežino, koks bus tas savivaldos modelis, kaip rinksim merą, kokios bus mero funkcijos? Keletas kuklių pamąstymų apie tai ir ne tik.

Ko gero, nereikia būti dideliu išminčiumi, kad suvoktum, jog savivaldos lygmenyje partijos ugdosi savo kadrus valstybiniam, politiniam ir visuomeniniam darbui. Iš čia dažniausiai ateina nauji Seimo nariai, kitokio rango svarbūs valstybei žmonės.

Kiekviena partija mato, kad didžioji dalis sėkmės savivaldos ir kituose rinkimuose nemaža dalimi priklauso nuo partijos skyriaus sėkmingos veiklos, nes didžioji dalis rinkėjų savivaldybės rinkimuose „ieško“ partijos sąrašuose žinomų vietose žmonių, renka juos. Politinės partijos rajono skyriaus lygmeniu varžosi prieš rajono gyventojus, diskutuoja, organizuoja rinkimų kampanijas, žodžiu praktiškai vykdo partijos politiką, bet visa tai yra žinoma ir suprantama kiekvienam dalyvaujančiam partijos darbe ir gyvenime žmogui, bei aktyviam piliečiui.

Bet kas nutinka, kada atsiranda projektai dėl savivaldos modelių, kuriuose daroma viskas, tarsi siekiant eliminuoti partijas vietose iš politinio žaidimo? Tos kalbos apie tai, kad merą gali kelti bet kas ir išsikelti pats save, kad savivaldos rinkimų sąrašai galėtų būti reitinguodami balsuojant tik už atskirus asmenis iš atskirų sąrašų. Pagaliau ir tie modeliai, kai meras išrenkamas ir jis negali būti savivaldybės tarybos narys ir t. t. ir pan.

Tai norisi paklausti, kas juos ten ruošia?

Negi nėra aišku viena, paprasta aksioma, kad savivaldos sistema, savivaldos rinkimų sistema turi būti tokia, kad stimuliuotų ir stiprintų žmonių dalyvavimą ne tik jos veikloje ir rinkimuose, bet ir (YPAČ) stiprintų vietines politinių partijų struktūras, nes stiprūs vietiniai skyriai, reiškia stiprią visą politinę partiją, galinčią puikiai įgyvendinti visuomenės interesą valstybės ir savivaldos politikoje.

O tas nepartinių sąrašų, ne partijų deleguotų merų rinkimų įteisinimo siekis, kam naudingas?Oligarchinės politinės sistemos įteisinimui.

Vietiniai rajonų turtuoliai „nupirks“ rinkėjus patys arba prastums savo marionetes, pasinaudodami savo finansinėmis galiomis, per žiniasklaidą, ir kitais kanalais, ir politinės partijos vietose, bus nustumtos į antrą, jeigu ne tolesnį planą, paliekamos praktiškam vegetavimui.

Verslas ir taip agresyviai braunasi į politiką, fiktyviai perrašant savo verslus giminėms, nors iš tikrųjų ir toliau faktiškai vadovaujant savo įmonėms, visuose politinių pareigybių valstybėje lygmenyse, nes yra apsidraudę, taip, kad netekę politinio pasitikėjimo pareigų grįžta atgal į verslą.

Senokai turėtų būti priimtos įstatymų pataisos, kad šalies piliečiams išrinktiems į politinio pasitikėjimo pareigas, ypač iš valstybinio sektoriaus, būtų garantuotas privalomai darbo vietų išsaugojimas, pasibaigus kadencijai, kad nebijotų žmonės imtis atsakomybės tapti politinio pasitikėjimo pareigūnais.
Ateitų naujų žmonių, ne tik iš verslo, bet iš mokyklų, gydymo įstaigų, valstybės tarnybos ir iš kitur, be to turėdami teisę grįžti į ankstesnį darbą, būtų mažiau įtakojami įvairių pagundų ir kitokio galimo nereikalingo spaudimo, dėl to mažėtų korupcija.

Ar šitokios nuostatos nėra priimtinos partijai, kuri deklaruoja ginanti dirbančiųjų ir iš savo darbo pragyvenančių žmonių interesus?

Ar tokios nuostatos nepaskatintų didesnio pasitikėjimo mūsų partija, kuri dar vienu realiu veiksmu atsisuktu į žmogų?

Ar tokių nuostatų įgyvendinimas valstybėje neskatintų didesnės demokratijos ir pasirinkimo galimybės visiems piliečiams ir nemažintų korupcijos?

Ar politinio gyvenimo sprendimai yra jau tik verslo atstovų prerogatyva, o visi kiti esame to gyvenimo paraštėse, kaip eiliniai statistiniai rinkėjai, kuriais sumaniai manipuliuoja viešųjų ryšių technologai? Siūlau padiskutuoti šia tema.

Jonas Kiriliauskas, Šiaulių rajono LSDP skyriaus pirmininkės pavaduotojas