Ekonominių krizių metu daugiausiai kalbama apie gelbėjimosi ratą. Mokesčių mokėtojų sąskaita reikia gelbėti darbą praradusius žmones, įvairias statybos ir nestatybos organizacijas, vystytojus ir nevystytojus, smulkias, vidutines įmones, visokius „riebius katinus“. Ačiū Dievui, jog visiems pinigų niekada neužteko, todėl rinkoje likdavo ir liks tik patys stipriausieji, savo srities profesionalai.
Tai yra pats naudingiausias šiuolaikinės ekonomikos mechanizmas, be kurio neįmanomas ilgalaikis ekonomikos stabilus vystymasis, gyvenimo kokybės gerėjimas. Ekonomika vystosi pasenusių technologijų, neefektyvių įmonių išnykimu, kurias keičia vis naujos, kurios yra našesnės ir pelningesnės. Todėl ir iškyla pagrindinis šio proceso dalyvis – verslininkas, kuris nebijo imtis iniciatyvos, nebijo rizikuoti. Jis inovacijų, ryžto dėka praplečia galimybių ribas, kurios naikina viską, kas yra neefektyvu, pasenę, nusidėvėję ir nepasiduoda pokyčiams.
Krizių metu ekonomikos išsivalymas įgauna pagreitį. Bet tuo pačiu atsiranda priešprieša – pralaimėjusių arba pralaiminčių. Politikai-oligarchai, įvairios verslo grupuotės kovoja už „dinozaurų“ egzistenciją, prisidengdami realaus ekonomikos sektoriaus pagalba, tam tikrų ekonominių fragmentų išlikimui. Kai kada senosios ekonomikos šalininkai laimi mokesčių mokėtojų piniginių pagalba. Bet jų laimėjimas tampa visų kitų pralaimėjimu. Neefektyvių, politizuotų įmonių dirbtinė pagalba ekonomikos vystymosi perspektyvas atitolina dešimtmečiams. Tai labai akivaizdžiai pademonstravo Japonijos pavyzdys.
Šios šalies ekonomika sparčiai ir stabiliai augo tris dešimtmečius. 1980-aisiais elektronikos bumo metu pradėjo pūstis nekilnojamojo turto, įmonių akcijų „burbulai“. Praėjusio šimtmečio 9-ame dešimtmetyje Japonijos imperatoriaus rūmų žemė kainavo brangiau nei visa Kalifornijos žemė. “Burbulams“ susprogus šalis dešimtmečiams pasinėrė į stagnaciją. Ar jūs galite įsivaizduoti, Vilniaus kavinėje dabar kavos puodelis kainuojantis 5 litus, po 20 metų kainuos tik 2,5 lito? Na, o Japonijos mokslininkas 1985 metais įsigijęs namą dabar gautų už jį tik 1/3 nuo tuo metu buvusios rinkos kainos? Šalies gyventojas, norintis įsigyti būstą moka pačias žemiausias mūsų planetoje palūkanas -1% ! Tai trys būdingi dabartinės Japonijos pavyzdžiai. Iškyla klausimas, kodėl tiek ilgai tęsiasi stagnacija. Kodėl Japonija, viso pasaulio elektronikos lopšys, dvidešimt metų išgyvena defliacinį laikotarpį (vartojimo kainos neauga, arba krenta)?
Pirmoji priežastis – tai komercinių bankų nenoras pripažinti klaidas, po kurių išsipūtė kainų „burbulai“. Bankai įvairiais būdais iškreipė realią padėtį, rėmė mirčiai pasmerktas įmones. Jie bijojo „burbulo“ efekto, tai yra išduotų paskolų likvidumo mažėjimo. Didėjant „blogiems“ kreditų portfeliams (krentant ekonominiam aktyvumui, daugėja pradelstų skolų skaičius) reikėtų ieškoti papildomų lėšų nuosavam kapitalui didinti, kaip reikalauja reguliatoriai. Tai bankui pavojinga. Mažėja pelnas ir gali nepavykti pritraukti papildomo kapitalo. Visos šios priežastys provokuoja bankrotą. Todėl jie ir stengėsi, kaip be išgalėdami maskuoti „blogas paskolas“, restruktūrizuoti, skolinti mirštantiems „dinozaurams“. Visą šį procesą atidžiai sekė Japonijos Vyriausybė ir darė spaudimą bankams, kurie priverstinai turėjo kredituoti smulkias ir nesmulkias, vidutines ir ne vidutines įmones. Tokiu būdu šalis gana ilgai palaikė „dreifuojančias“ įmones.
Daugiausia tai buvo statybų, prekybos bei paslaugų įmonės. Šiuose sektoriuose nedarbo lygis didėjo žymiai lėčiau, nei negavusių bankų pagalbos įmonių .Tuo pat metu naujų darbo vietų buvo beveik nekuriama. Kitas negatyvus „japoniškas“ gelbėjimo rato efektas buvo darbo našumo tempų sąstingis. Ten kur bankas „uždėjo“ ranką, ten darbo našumas vidutiniškai augo 2%, o laisvam plaukiojimui paleistų įmonių 20%. Apskritai per šį laikotarpį pramonės produkcijos gamyba krisdavo vidutiniškai 5% per metus. Rinka nesivalė. Atsirado taip vadinami „zombiai“, kurie be valstybės ar bankų „liberalios“ politikos nebegalėjo gyventi. Šie agentai iškreipė rinką, sąžiningos konkurencijos sampratą. “Išrinktosios“ įmonės perviliodavo aukštos kvalifikacijos specialistus ir jie degraduodavo, kadangi nereikėjo konkuruoti, tobulėti, stengtis didinti darbo našumą.
Japonijos Vyriausybė neatsiliko ir viešajame sektoriuje, dirbtinai skatindama paklausą. Tiesė kelius, statė tiltus, kasė tunelius. Šių priemonių efektyvumas buvo trumpalaikis ir neefektyvus. Darbo užimtumas „spyruokliuodavo“ silpnėjimo tendencija. Valstybė pasinėrė skolose, didelėse skolose. Tai vėliau atsiliepė gyventojams ir įmonėms, kuriems reikėjo mokėti vis naujus ir didesnius mokesčius. Investicinis klimatas tapo nepatrauklus. Daugelis ūkio sektorių persikėlė į „šiltesnius“ kraštus.
Taigi mūsų partijai reiktų atkreipti dėmesį į Japonijos patirtį ir nesileisti į populistines nuotaikas, neiškreipti laisvos rinkos dėsnių, neremti „riebių katinų“, bei „dinozaurų“ ir nepasikliauti valstybės paklausos skatinimo efektu. Renovacijos, infrastruktūriniai projektai, „reguliavimai“ (jie kritus paklusai yra žalingi), bei bandymai tam tikras įmones priglausti po ”sparneliu“ yra neefektyvūs. Tai įrodyta ne vieną ir ne du kartus. Valstybės paklausa beveik nemultiplikuoja ekonomikos procesų. Tik galutinė PRIVATI PAKLAUSA ištrauks mus iš duobės. Bandymas įtikti visiems yra nesąžiningas. Taip niekada nebuvo ir nebus. Populizmas, demagogija, neadekvatūs vertinimai, bei elgesys klaidina visuomenę, diskredituoja politinę sistemą.
Konkurencija ir pelnas, iniciatyva ir inovacijos, ryžtas ir atsakomybė mus visus nukreips teisinga linkme. Kursis darbo vietos, augs atlyginimai, pilnės valstybės biudžetas, stiprės socialinė bazė.
Rolandas Bubnelis,
LSDP Vilniaus sk. narys