Seimo nariai Gediminas Kirkilas ir Justinas Karosas
Toks klausimo formulavimas, iš pirmo žvilgsnio, atrodo keistokas. Mat paprastai, kai vienas ar kitas valstybės pareigūnas pats atsisako savo pareigų, lyg ir nesama pagrindo prieštarauti sąmoningam jo apsisprendimui. Tačiau dabartinis generalinio prokuroro atsistatydinimas glumina motyvais, dėl kurių iš tikrųjų šitai daroma.
Visi žinome, kad prokuratūros, kaip ir kitų teisėsaugos institucijų, darbe esama daug problemų – čia ir bylų vilkinimas, ir pasitaikantis akivaizdus teisėsaugininkų šališkumas, ir dar daug kas. Kitaip tariant, teisėsaugos institucijas, kaip ir kitas, kankina sisteminės, vadybinės bei organizacinės problemos. todėl jeigu A. Valantino atsistatydinimas būtų sąlygotas tik čia paminėtų bėdų, aš pritarčiau jo atleidimui. Žmogus tiesiog nepajėgė pakankamai efektyviai spręsti minėtų problemų ir todėl atsistatydina, užleisdamas vietą kitam.
Tačiau... Prieš keletą dienų generalinio prokuroro pavaduotojas G. Jasaitis pasakė tai, ką ne vienas mūsų matėme ir žinojome. Pradedant konservatorių ginklininko Petrusevičiaus byla, Abromavičiaus ar Pociūno bei Bražuolės rezonansinėmis bylomis, teisėsaugos institucijoms buvo daromas politinis spaudimas. Ir jį darė konservatoriai.
Blogai yra ne tai, kad politikai kišasi į organizacinius, vadybinius teisėsaugininkų darbo reikalus. Tai kiekvieno politiko ir ypač parlamentaro priedermė. Blogai, ir valstybei labai pavojinga, yra tai, kad politikai kišasi į teisėsaugininkų tyrimo turinį. Toks kišimasis rodo, kad politikai, daugeliu atvejų ne teisininkai, geriau negu profesionalūs teisininkai, žino koks tyrimas turi būti ir, svarbiausia, kokius galutinius rezultatus jis turi duoti. Kaip tipišką pavyzdį prisiminkime konservatorių patriarcho publikaciją „Kur antroji mergaitė?“ Tokio pobūdžio pavyzdžių, deja, ne vienas.
Dar liūdniau, kai kvestionuoti teisininkų sprendimus imasi ne tik atskiri politikai, bet net ir pačios aukščiausios valdžios institucijos. Prisiminkime Seimo Užsienio reikalų komiteto valdančiųjų balsais priimtą pareiškimą, kvestionuojantį Europos žmogaus teisių teismo sprendimą dėl katalikiškųjų kryžių Italijos mokyklose. Norėtųsi paklausti, kaip atrodo po tokio pareiškimo mūsų valstybė ES senbuvių akyse? Įdomiausia tai, kad darydami tokius pareiškimus, po to mes stebimės, kodėl ne viena ES senbuvė į mus žiūri kaip nuo šiuolaikinių demokratinių vertybių nutolusią šalį.
Nesunku suprasti, kad aukščiau paminėti politikų bei politinių institucijų veiksmai, sunkiai derantys su teisinės valstybės samprata, skatina ir piliečių norą įsijungti į teisėsauginius tyrimus. Trumpai tariant, tokie tyrimai persikelia į aikštes. Koks turi būti tokių tyrimų turinys ir kaip sutramdyti „nepaklusnias“ teisėsaugos institucijas pradeda siūlyti net buvę ir esami kriminaliniai nusikaltėliai.
Tokiai situacijai esant, kalbėti apie normalų, nepriklausomą teisėsaugos institucijų darbą, nepaprastai sunku. Šių institucijų darbe pradeda įsivyrauti sumaištis ir chaosas. Tuo pačiu gimsta pagunda teisėsaugininkams pataikauti politikams ar keliems visažiniais žurnalistais pasiskelbusiems rėksniams.
Turėdamas galvoje būtent šitokią teisinei, demokratinei valstybei pavojingą situaciją, kuri, kaip man atrodo, ir nulėmė generalinio prokuroro atsistatydinimą, esu prieš jo atleidimą iš užimamų pareigų.
Seimo narys, profesorius Justinas Karosas