Seimo narys, profesorius Justinas Karosas

Valstybės jubiliejiniai metai, jeigu jų paminėjimo nenustelbia vien ritualiniai renginiai, savaime provokuoja valstybės nueito kelio, jo etapų, jų prasmės apmąstymus. Jubiliejus suponuoja nueito kelio suvokimą, o tada jau įvairūs dabarties rūpesčiai įgyja platesnį, istorinį kontekstą ir jau neatrodo nežinia iš kur nupuolęs nemalonus atsitiktinumas.

Šiomis dienomis mūsų minimas politinis įvykis – prieš du dešimtmečius buvusio mūsų nepriklausomos valstybės atkūrimo – iškilumas ir reikšmingumas niekam nekelia abejonės. Ir vis dėlto šventines jubiliejaus nuotaikas stipriai slopina gana plačiai įsikerojęs nepasitenkinimas dabartine ne tik ekonomine, bet ir politine mūsų gyvenimo realybe. Galbūt šio jubiliejaus išgyvenimui apibūdinti tinka puikaus mūsų poeto H.Radausko žodžiai: „džiaugsmas didelis, kurio nėra“. Protas supranta, kad džiaugtis yra dėl ko, bet džiaugsmas kažkodėl neima, jis nejaučiamas. Kodėl?

Priežastys, dėl kurių dabarties kartėliai taip prislegia ir iškreipia net ir labai svarbias jubiliejines valstybės datas, nueina giliai į mūsų tautos charakterio ypatybes, jos geopolitinės situacijos sąlygotą istoriją. Istorikai, sociologai, net psichologai čia dar turi ir, tikėkime, turės ką veikti. Aš čia išdrįsčiau atkreipti dėmesį tiktai į vieną šios problemos aktualiją. Ji įdomi tuo, kad labai paprasta, visiems gerai žinoma, tačiau paradoksali jos prigimtis dažniausiai lieka šešėlyje.

Tapo akivaizdu, kad piliečių akyse politinė valdžia, o visų pirma atstovaujamoji jos institucija prarado respektabilumą. Koneveikti Seimą tapo gero tono ženklu. Ir reikalas, žinoma, čia yra ne tas, kad šioje institucijoje nebūtų įvairių pasipiktinimą negalinčių nekelti dalykų. Reikalas tas, kad visuomenei jau beveik galutinai Seimas pasidarė įdomus daugiausia morališkai negatyviomis savo veiklos pusėmis. Televizijos programų ir laikraščių puslapių neapleidžia garsieji Seimo „herojai“ ir jų žygiai, o žmonės pratinasi prie minties, kad tai ir yra Seimo vizitinė kortelė, kad galų gale „visi jie ten tokie“.

Nerimta būtų užsiimti esamo Seimo apologija, bet ginti Seimą kaip politinę instituciją jau reikėtų. Juk svarbiausias klausimas išlieka. Kas galų gale mus valdo? Pagal Konstituciją, tai daro tauta „tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus“. Antrasis variantas, valdymas „per atstovus“ Lietuvoje dabar yra ar tai sukopromituotas, ar tai susikompromitavęs. Nors dėl rinkimų rezultatų klastojimo pas mus didesnių skandalų kol kas tarsi ir nėra, tačiau kažkodėl žmonės beveik visuomet mano, kad išrenkami ne tokie, kokių reikėtų. Renkami geriausieji, o išrenkami vos ne blogiausieji. Šiaip ar taip, retai kuris pilietis linkęs sutikti, kad Seimas yra jam ir jo reikalams atstovaujančių politikų sueiga.

Tokia yra jau gana toli nuėjusi mūsų politinio gyvenimo tendencija.O svarbiausia tai, kad ši nesantaika tarp piliečių ir politinių jų atstovų pati save reprodukuoja. Kartą išryškėjusi, toliau jau ji stiprėja pati savaime. Atradus, kad renkamieji atstovai piktnaudžiauja piliečių jiems suteikiama galia, puolama ieškoti geresnio jų pakaitalo. Bet tas pakaitalas būna tik skubotas ir dėl to yra dar blogesnis. Geri politikai nenukrinta iš dangaus. Jie randasi ir bręsta viešoje politinėje erdvėje, kur visuomenė juos gali stebėti, vertinti, taigi ir rinktis. Tokia politikų formavimosi erdvė, pradinė jų atrankos skaistykla paprastai yra politinės partijos.

Deja, Lietuvoje politinės partijos irgi nėra populiarios, pasitikėjimas jomis paprastai būna pačiame reitingų lentelės dugne. Tvirtesnė partija neįmanoma be tradicijos, o pastaroji gali atsirasti tik iš pastovesnio žmonių pasitikėjimo. Bet jo dažniausiai ir trūksta. Esamomis partijomis greitai nusiviliama, jos darosi nepatikimos, ir ieškoma naujų. O naujos partijos gimsta kaip kokios nors srities populiaraus veikėjo užkulisiuose suburiamos šutvės, jos pasirodo staigiai, prieš pat rinkimus ar net po jų. Tad nenuostabu, kad tie žmonės, kurie per jas įgyja tautos atstovų statusą, yra nedaug kam žinomi, niekas nenori jų laikyti savo politiniais atstovais ir nepajėgia suprasti, iš kur jie atsirado. O toliau jau kaip toje populiarioje krepšinio dainelėje: „pradėsim iš naujo...“

Šis jau gana gilus piliečių ir jų renkamų atstovų konfliktas ypač išpopuliarino tautos tiesioginio valdymo, tiesioginės demokratijos idėją, o tiksliau kalbant – įvairias tos idėjos simuliacijas. Tokio valdymo adeptai kai kada yra labai nuoširdūs, kai kada labai gudrūs, bet abiem atvejais jų logika paprasta kaip du kart du. Tauta yra aukščiausias valdžios suverenas, ji turi būti gerbiama, be to, politikui ji yra savotiškas darbdavys, tad geriau jos per daug nekritikuoti. Tačiau jeigu suverenas savo apsisprendimuose suklysta (o tai, deja, atsitinka vis dažniau), tai jam reikia padėti neįkyriai taisant jo daromas klaidas. Konstitucija niekam neleidžia savintis visai tautai priklausančių suverenių galių, bet juk ji tarsi nedraudžia ištiesti tautai pagalbos ranką. Paprasčiausia tos pagalbos forma, žinoma, yra apkalta, kuri yra pačių politikų vidinis savo gretų švarinimasis.

Vargu ar kas abejoja, kad be šluotos mūsų politiniame kieme dabar neapsieisi. Bet tame kieme esama ir stambesnių nereikalingų rakandų, kur apkaltos šluota jau nepadės. Be to, mūsų apkaltų entuziastai kažkodėl nenoriai supranta, kad apkaltos skaudžiai muša antruoju lazdos galu, nes jos orientuotos daugiau į simptomus, o ne į pačią ligą. Apkalta tą ligą greičiau tik įstumia gilyn ir konservuoja. Moralė: tautos kaip suvereno nepamokysi. Mokytis ji gali tik pati iš savęs, ypač iš savo klaidų. Suverenas juk turi teisę patirti ne tik gerus, bet ir blogus savo pasirinkimo padarinius. Todėl bent jau saikingos šoko terapijos dozės jam turėtų praversti. Pagaliau Lietuva šiuo atžvilgiu jau turi vertingo patyrimo: juk gana skrupulingai visas apkaltos procedūras praėjęs ir atstatydintas vienas iš mūsų buvusių prezidentų už savo kaltes suvereno buvo pasiųstas atgailauti ir visiems mums atstovauti ... į Briuselį.

Atrodo, kad mūsų dabartinių politinių negandų šaknis yra storesnė. Tarp piliečių ir atstovaujamosios valdžios esama ne tiktai nesutarimo, konflikto,-- tarp jų žiojėja apytuštė erdvė, kurią apskritai turėtų užimti vadinamoji pilietinė visuomenė. O kol jos (beveik) nėra, abi minėtos pusės viena su kita sutarti negali, dar daugiau, tarp jų atsiranda toks vaidmenų pasidalijimas, kuris jų savitarpio priklausomybę apverčia aukštyn kojomis. Piliečiai ir jų grupės užsiėmę daugiausia savo privačiais reikalais, bet tie reikalai pabirūs, jie konfrontuoja vieni su kitais, o aptikti ir fiksuoti jų bendrumus patiems privatiems asmenims Lietuvoje kol kas sekasi sunkiai. Todėl savo interesų derinimą, griežtesnį savo padėties bendrame ūkyje nustatymą jie lengva ranka adresuoja valstybei, taigi politikams. O politikams pavesta pilietinė visuomenė, jos formavimo reikalas, -- tai višta, atiduota lapės globai. Vargu ar nekantrūs mūsų piliečiai šiuo metu turi kokį kitą svarbesnį (ir sunkesnį) uždavinį negu kad susigrąžinti ir patiems užsiimti šiuo reikalu.

Nepakeliama politinei valdžiai kraunama našta galų gale ir padaro ją nekontroliuojamą. Ekonominės krizės sąlygomis (kaip kad dabar) tai tampa vos ne kasdieniu reginiu. Valdžią užgriūva lavina įvairiausių reikalavimų, kurių griežtumas ir net piktumas nebūtinai yra proporcingas viešuomenės suvokiamam jų pagrįstumui ir teisingumui. Ir įdomu tai, kad dabartinė mūsų valdžia, apie kurią sunku būtų pasakyti, kad ji profesionaliai orientuojasi tokioje reikalavimų jūroje, dėl tokios situacijos net įgyja šiokį tokį populiarumą. Morališkai jautresni žmonės valdžią laiko tiesiog užuojautos verta. Šiuos žmones kiek nuraminti galima nebent atkreipus jų dėmesį į tai, kad nepelnyti valdžios įžeidinėjimai jai yra su kaupu kompensuojami.

Kai iš valdžios reikalauja visi ir visko, darosi akivaizdu, kad to įvykdyti ji negali, todėl ji pasijunta galinti veikti savo nuožiūra. Ji laisvai gali iš vienų atimti, o kitiems pridėti, vienus bausti, o kitus pamaloninti, vienus darbus laikyti prioritetiniais, o kitus atidėti geresniems laikams. O kaip ji galėtų elgtis kitaip, kol pati pilietinė visuomenė savo interesų derinimu, kompromisais ir susitarimais nesubrandina pagrįstų ir todėl valdžią įpareigojančių reikalavimų? O kol to nėra, konstitucinis nuostatas, kad valdžia tarnauja žmonėms, yra tiktai ideologinė frazė.

Šie bendri politinės teorijos dalykai šiuo metu darosi įsakmiai aktualūs dėl išvešėjusios radikalios, bet visiškai destruktyvios kritikos, kuri kreipiama ne prieš kokius konkrečius negatyvius politinio gyvenimo reiškinius, o prieš pačias mūsų politines institucijas, kurios esą galutinai prarado moralę ir sugedo iš pačių pamatų. Tuo ypač mėgsta užsiimti valdžią praradę ar jos siekiantys politikai. Jie kviečia griauti esamas politines institucijas iš pačių pamatų ... kad galėtų į jas patekti. Sakoma tiesiai: tauta turi ateiti ir paleisti Seimą ar kitas valdžios įstaigas. Kaip ji galėtų tai padaryti? Žinoma, tiktai pasikliaudama ištikimaisiais, nuo jokių rinkimų nepriklausančiais tikraisiais savo atstovais, kurie patys siūlo savo tarnystę. Tai, kad šie tautos tarnai savo esamai ar siekiamai politinei egzistencijai pateisinti tenkinasi tokia primityvia gatvės mąstysena, gal ir yra pirmasis subrendusių permainų ženklas.

Seimo LSDP frakcijos narys, profesorius Justinas Karosas