Artėjant Kultūros dienai vis dažniau pamąstau apie šį neįmanomą žodžiais įvardinti objektą?..Subjektą?.. Lyg ir ne tai, kam nesant mirtum, bet be jos ir gyvas nesijauti... Lyg ir negyvas procesas, bet be gyvo žmogaus niekam kaip ir nereikalingas...
Į kultūrą gali žiūrėti kaip į meistriškumo ugdymo ir raiškos procesą, kaip struktūruotą reiškinį ekonominei gerovei atitinkamoje vietovėje didinti, kaip socialinių žmogaus poreikių tenkinimo būdą (kuris vienaip ar kitaip galų gale tampa ekonomikos kėlimo įrankiu), kaip į žmogaus tapsmo žmogumi procesą, kaip į žmogaus tapimą individu... Kokį gi mokslą turi baigti ir išmanyti sėkmingai dirbantis kultūros įstaigos vadovas? Vietovės demografinę situaciją, istoriją, jos vietą šalies kultūriniame kontekste praeityje ir dabar? Kiekvienos meno rūšies unikalumą ir ypatumus bei jų dermę, priemones joms išreikšti ir jų priežiūrą? Manau - negana, o gal pedagogiką ir psichologiją, viešuosius ryšius, kad sugebėtų tai perteikti ir vadovauti personalui? Vadybą, ekonomiką, buhalteriją, viešuosius pirkimus, teisę, raštvedybą, kad sugebėtų išlikti? Statybą, dizainą, priešgaisrinę ir kitokią apsaugą, kad būtų patrauklūs apsilankantiems? Ar gali žmogus būti toks universalus? Žmogui – šiaip – to visko gal ir nereikia, bet kultūros įstaigos vadovui, administracijai tai privaloma... Net ir kūrybinis darbuotojas turi išmanyti daugiau nei pusę šių dalykų... Ar kultūros darbuotojas dar turi laiko asmeniniam gyvenimui, ar šventinės dienos, praleistos darbe netrikdo artimųjų, ar kūrybiškumas ir emocijos, paliktos darbe neskurdina šeimos gyvenimo, juk kultūroje daugiausia moterų...juk kultūros darbuotojų atlyginimai mažiausi...
Ir visa tai pergyvenama, suderinama, nes kultūroje – kūrybingi žmonės, gebantys neordinariai spręsti ne tik savo, bet ir bendruomenės problemas. Svarbu surasti atsvaros tašką, suprasti, kodėl tai darai. Šiandien savo veiklą motyvuojame tuo, kad kinta ir tobulėja mūsų valstybė. Atsakingas žmogus negali jai nepadėti. Pažvelgęs į praeitį pamatai, kad valstybė kito, tobulėjo, už kažką kovojo, kažkodėl smerkė, kažką puoselėjo, kaip gyvas organizmas „mainė rūbą“... Valstybei visada bus sunku, nes ji keisis ir vienokias ar kitokias kančias kentės visada, antraip ji nebebus valstybė... Kažkas turėjo ir turi būti ašis, apie kurią viskas sukosi ir sukasi, kas neleido „išeiti lankom“, išlikti... Tas kažkas kūrė save ir kitus, kūrė valstybę... Ar tai nebuvo kultūra, nuolat naujas formas įgaunančios tradicinės vertybės? Ar ne humanitarinio mąstymo žmonės išliko žinomi per amžius, nes sukūrė kultūros perdavimo mechanizmą: mokyklas, muziejus, kultūrinio švietimo ir raiškos įstaigas?
Ach ta egzistencija... Bet psichologai sako, kad laimingas žmogus būna tuomet, kai mato savo atspindį visuomenėje, kai jaučiasi esąs svarbia jos dalimi ar bent jau pastebėtas... Ir lieka kultūros darbuotojui Kultūros diena: su reikšmingu Rericho sukurtos Taikos vėliavos įnešimu, padėkomis už veiklą, gėlėmis, draugiško kolegos peties pajutimu...ir nepaliekančiu atliekamo darbo esmės ir turinio suvokimu bei noru, kad tai suvoktų ir kiti...
Ir vis tik: kas yra ta kultūrininko darbo esmė? Kiekvienoje vietovėje kultūrinė veikla – savita. Kultūrininkas turi „sugauti“ per laiko ūkanas atėjusią informaciją ir pamatyti patrauklų jos vaizdą šiandienoje. Kultūrininkas turi ugdyti kritinį mąstymą savyje ir mokyti kitus atskirti grožį, tiesą nuo purvo, savanaudiškumo, kitokios, dažnai po gražiu pavidalu pasislėpusios bjaurasties. Paprastai tai būtų: išmokti atskirti pelus nuo grūdų, supurenti dirvą, kurioje galėtų tarpti sveikas, sielą sotinantis grūdas. Kultūrininkas turi tapti sietu. Atsakinga, deklaratyvu, bet reikia tokių. Baisiausia šiandieninėje situacijoje tai, kad jis tampa akmenėliu tarp girnų, pats nuo to kentėdamas baisiausias egzistencines kančias.
Kodėl? Kultūrininkai – biudžetinių įstaigų darbuotojai, jiems algos dydį tvirtina „viršutinis“ girnų akmuo-valdančioji politinė dauguma. Ar bus didelė kultūrininko alga, jei jis daugiau dėmesio kreips į savo tiesioginės misijos vykdymą: klausyti tautos, šviesti tautą, saugoti jos paveldą, sukurti pramogą? Ar bus didelė kultūrininko alga, jei jis nesistengs renginiuose jam mokančius algą politikus parodyti tik iš šviesiosios pusės, sutelkti auditoriją jų ne visad trumpoms ir nesikartojančioms kalboms išklausyti? Reta politikų, kurie neišnaudoja kultūros įstaigų ir jų darbuotojų savo politinėms ambicijoms patenkinti... O kultūrininkui gyventi taip pat reikia, reikia auginti vaikus, pirkti vaistus sau ir tėvams...todėl reikia pinigų...visko to paties... Labai svarbu, kad visuomenėje burtųsi kultūrine veikla suinteresuotos grupės: lyg ir „palaikymo“ komanda, savotiškas kontrolės mechanizmas. LSDP Ignalinos skyriuje veikia kultūros darbuotojų grupė, jungianti ir kultūros sistemoje dirbančius, ir kultūros formavimosi procesams prijaučiančius. Ir nesvarbu ar tu algą gauni už tai, kad dirbi kultūros įstaigoje, ar tu kultūrininkas – visuomenininkas, ar tu partinėje organizacijoje veiki kultūros grupėje. Svarbu tai, kad turi neformalią galimybę išsakyti ir realizuoti idėjas, turi tribūną iš kurios gali pasakyti nuoskaudas ir teikti novatoriškas mintis, kurios burtų ir lengvintų gyvenimą kitiems (o gal kažką priverstų devintą kartą pagalvoti prieš kerpant). Tegul jų pasiūlymų kelias iki „valdančių galvų“ ir yra ilgesnis, bet kelias yra. Įsiliejus į bendraminčių būrį kultūrininkui yra būdas nebebūti trinamu tarp girnų, yra būdas rasti vientisumą savo veikloje, padedančioje ir kitiems gyventi šiame kintančiame pasaulyje.
Vienišas tik tas žmogus, kuris nepažįsta savo protėvių kultūros, neranda bendražmogiškų vertybių, kuriančių žmogų. Šiandien gyvename viename kieme, o renginiui paruošti reikia su saule pasidalintos proto šviesos ir širdies šilumos. Kuo daugiau suinteresuotų vertybių stabilumu šviesių protų ir šildančių širdžių susiburs į vieną komandą, tuo tikresni bus kultūriniai procesai. Tokia kultūrininko esmė: būti šviečiančiu ir šildančiu.
Su švente Jus, mieli kultūrininkai, kurie kasdien atrakinate kultūros centrų, bibliotekų, bendruomenių ir visuomeninių organizacijų būrimosi vietas, kurie aptariate kultūros klausimus pedagogų tarybų, policijos rėmėjų posėdžiuose savo partinių grupių veikloje, savivaldybės taryboje, kurie kūrenate kultūros įstaigų krosnis, valote jų patalpas ir tvarkote aplinką. Su švente ir šeimas, kurios savo kasdieniame gyvenime palaiko senąsias ir kuria naujas tradicijas, randa laiko ateiti į renginius ir dalyvauti saviveikloje.
LSDP Ignalinos skyriaus Tarybos narė, kultūros darbuotojų grupės narė
Dalia Savickaitė