Tomas Šileika.

Lietuvoje nuolat kalbama apie konkurencijos skatinimą, o laisvosios rinkos idėjos atranda palaiminimą net ir tokiose srityse, kuriose jų, atrodo, net negali būti, pvz. švietimo ar aukštojo mokslo sistemoje. Matyti, kad mus yra apsėdusi visuotinė konkurencijos manija. Susidaro įspūdis, kad konkuruojame visi ir su visais, lyg kiekvieną dieną žygiuotumėme į paskutinį mūšį dėl išlikimo po saule, lyg džiunglių žvėreliai lakstytumėme nuo piktų nasrų, lyg nuolat varžytumėmės dėl kažkieno didesnio malonės.

Kam ir su kuo galima konkuruoti?

Tačiau ar konkurencijos tikrai daugiausia ten, kur ji labiausiai galima? Ar taip mūsų šalyje šlovinama „laisvoji“ prekių, paslaugų ar minčių rinka laisvai įsileidžia mažesnį ar kitokią poziciją nei status quo įkūnijančią idėją? Ir kaip į tokį „išsišokėlį“ reaguoja rinkos prievaizdas – Valstybė? Juk ji – visų viešas reikalas. O gal ne visų?

Atrodo, čia konkurencijos romantika ir baigiasi... Ir laisvosios rinkos šaukliai prityla, kai kalba ima suktis apie konkurencijos „mūšius“ oligopoliniuose mažmeninės prekybos ar monopoliniuose energetikos poligonuose. Bet tokiais “skambiais” balsais jie ir vėl čiulba, kai tik kažkam pakvimpa sočiais lesalais iš visų mokesčių mokėtojų aruodo! Ir garsiau už reklamą, ir ryškiau už panoramą.

Advanced  lietuvis ar trečias brolis?

O tie mokesčių mokėtojai sunkiai dirba ir nuolat konkuruoja dėl darbo, algų, palūkanų, padėties ir dėmesio. Juk tokia sektina ir, atrodo, vienintelė „teisinga“ oficiali ideologija. Tik ją „instaliavęs“ gali būti „advanced“ lietuviu, kitaip tariant – Lietuviu 2.0.

Tik kodėl mūsų tautiečiai tokie pavargę, pasyvus ir nervingi, kodėl aukoja savo dabartį kažkokių ateities vizijų vardan arba gimdo palikuonis ten kur 24 val. per parą nereikia konkuruoti? Taip, pasakys jie, Lietuvis 2.0. – kantrus, nuolankus bei ištvermingas, ir vėl tikės pasaka apie „laisvąją rinką“ ir visagalę konkurenciją... Apie tokią rinką kurioje konkuruoja gamintojai, prekeiviai ar paslaugų teikėjai, o nugali tik vartotojas? Čia jau lyg toje pasakoje, kur du pešasi, laimi trečias.

Tik kodėl lietuviškoje realybėje nutinka vis taip, kad rinkoje laimi vienas ar keli stambieji „konkurentai“? Ar tikrai tada paprastas vartotojas jaučiasi nugalėtoju? Ar pasirinkimo nebeturėjimas yra ta laisvosios rinkos propaguojama visų pergalė? Ir ar vėl, tas trečiasis pasakų herojus realybėje nelieka kvailelio vietoje prie suskilusios geldos? Kartais susidaro įspūdis, kad jei kažkas ir konkuruoja po geltona Lietuvos saule, tai tik tie patys eiliniai, paprasti ir ne pagal savo galimybes mokesčius mokantys piliečiai. O kas raško Lietuvoje „laisvosios“ rinkos ir konkurencijos vaisius?

Tomas Šileika