Kitos naujienos

Kviečiame dalyvauti Žagarės vyšnių festivalyje

Kviečiame dalyvauti Žagarės vyšnių festivalyje

Daugiau
Kauno rajonas turi kuo didžiuotis visoje Europoje

Kauno rajonas turi kuo didžiuotis visoje Europoje

Daugiau
Rasa Budbergytė: Lietuvos sėkmės istorija galėtų padėti Gruzijai žengti Vakarų demokratijos keliu

Rasa Budbergytė: Lietuvos sėkmės istorija galėtų padėti Gruzijai žengti Vakarų demokratijos keliu

Daugiau
Socialdemokratai inicijavo koalicijos peržiūros procesą

Socialdemokratai inicijavo koalicijos peržiūros procesą

Daugiau
Socialdemokratai aiškinasi, ar nebuvo pažeistos procedūros balsuojant dėl Miškų įstatymo

Socialdemokratai aiškinasi, ar nebuvo pažeistos procedūros balsuojant dėl Miškų įstatymo

Daugiau

Nuomonės

Nuomonės 2017 01 24

G. Purvaneckienė. Romeo ir žąsiaganė

Senokai nemačiau pasakų senelio ant upės kranto, kur einu pasivaikščioti. Bet vakar einu, žiūriu, ogi vėl sėdi ant kelmelio. Ir pulkelis vaikučių renkasi. Sustojau ir aš paklausyti senelio pasakos ne tik vaikams:

Prisimenate vaikai, pasakojau apie Lietaus mišką, taigi vėl tame miške įdomūs dalykai dedasi. Baigėsi tame miške rinkimai į Parlamentą, juos laimėjo Gandrų ir varlių partija. Ne, tai ne nauja partija, tiesiog anksčiau buvau blogai nugirdęs jų pavadinimą. Pradėjo ta partija valdyti, priėminėjo nenuoseklius, miško gyventojams neaiškius sprendimus, todėl politika jiems pabodo, ir jie pradėjo domėtis tos partijos Vyriausiojo gandro gyvenimu. Jo vardas buvo Romeo. Kilęs jis buvo iš labai turtingos šeimos, pats vadovavo didžiuliam verslui, nuo seniai dalyvavo politikoje, tik kurį laiką viešojoje politikoje mažai reiškėsi, vadovavo savo ne itin įtakingai partijai, daugiau užsiėmė savireklama, net muilo operas finansavo, kuriose pagrindinį teigiamą herojų atsisitiktinai vaidino aktorius stebėtinai panašus į Romeo. Po ilgo parengiamojo darbo Romeo nusprendė, kad atėjo jo laikas žengti link aukščiausių politikos ir valdymo pakopų. Pikti liežuviai jį vadino oligarchu, o ir kaip kitaip pavadinsi, kai susilieja politika, dideli pinigai ir žiniasklaida?

Romeo buvo įsitikinęs esąs pats protingiausias pasaulyje ir vienintelis žinąs, ko miško gyventojams reikia – sekti jo pavyzdžiu. Jis buvo beveik šventas: nerūkė, negėrė ne tik alkoholio, bet ir kavos, turėjo žmoną (nors ir ne pirmą), vaikų, labai rūpinosi šeimos vertybėmis. Be to, buvo labai patriotiškas, norėjo visus miško gyventojus aprengti tautiniais rūbais.

Bet liaudis yra liaudis, jai vis kažkas kliūva. Ir pradėjo jai kilti keistų klausimų, kodėl, būdamas toks patriotas ir šeimos vertybių puoselėtojas, savo šeimą laiko šiltuose kraštuose, kur nuskraidina ne tik žiemoti, bet daug žiemų ir vasarų slepia nuo Lietaus miško gyventojų. Kaip čia su šeimos vertybėmis ir patriotizmu? Visokie aiškinimai apie šeimos apsaugą nuo smalsių miško gyventojų jų neįtikino, taigi jie toliau aiškinosi, kur čia šuo pakastas.

Nebepamenu kas, bet kažkas pirmas susidomėjo, kodėl viena žąsiaganė, kuri irgi buvo išrinkta į Lietaus miško parlamentą, važinėja Romeo koncerno prabangiu automobiliu. Tada viskas ir prasidėjo. Žąsiaganė buvo labai graži, todėl susidomėjimas vis didėjo. Gyventojams buvo labai įdomi žąsiaganės biografija, bet ji ją slėpė ir klastojo. Išaiškėjo tik tiek, kad gražuolė žąsiaganė kilusi iš neturtingos šeimos, yra menko išsilavinimo, ir, logiška, nebuvo padariusi jokios profesinės karjeros. Pikti liežuviai netgi plakė, kad kurį laiką iš viso neturėjo draudžiamųjų pajamų. Kodėl žąsiaganė pakliuvo į Gandrų ir varlių partiją, buvo išrinkta į parlamentą ir tapo net jos vado pavaduotoja – ne mūsų reikalas. Gyventojams daugiau kliuvo svetimas prabangus automobilis iš vienos pusės ir nekompetencija parlamente iš kitos pusės. Jei jai užduodavo klausimus, atsakydavo Romeo. Ir čia miško liaudis labai suabejojo Romeo šventumu. Jie žinojo apie senas miško tradicijas, kad didieji vadai, turėdami šeimas, kažkodėl jautė ypatingą potraukį virėjoms ar žąsiaganėms (tik tiek, kad praeities vadai nesiskelbė šventaisiais šeimos vertybių saugotojais). Ar nebus čia panašus atvejis? Visi tapo sekliais morkomis, ieškodami patvirtinimo. Ir viena buvo aišku: gal būt, kaip ta žvejienė, žąsiaganė ir užsimanė tapti karaliene, bet jos intelektinių gebėjimų vargu ar galėjo užtekti suplanuoti ne tik tas automobilio nuomos/išpirkimo per gimines schemas, bet ir visą jos politinę karjerą. Visų žvilgsniai nukrypo į Romeo.

Na, pasakysit jūs, koks čia kriminalas? Vedęs turtingas verslininkas susižavi gražiaja žąsiagane. Negali jos vesti, todėl aprūpina ją, kad gyventų be rūpesčių. Iš savų pinigų, ne vogtų.  Savo šeimą taip pat aprūpina taip, kad jos nariai jokių pretenzijų neturi. Tokių pavyzdžių ne taip jau mažai. Bet ne, miško liaudžiai to neužtenka. Juk Romeo ne paprastas verslininkas. Todėl liaudis neatsistebi, kodėl gražiąją žąsiaganę būtinai reikėjo stumti į Miško parlamentą, padaryti savo pavaduotoja, net planuoti jos komandiruotes į labai rimtas konferencijas, kur reikia gilaus išmanymo? Ir vėl liaudis klausia: kas galėtų paneigti, kad Romeo norėjo savo žąsiaganės išlaikymo išlaidas perkelti ant valstybės, tai yra visų miško gyventojų pečių?

Bet kokiu atveju tikriausiai Romeo suprato, kad persistengė, ir paskelbė, kad pirmadienį žąsiaganė atsistatydins. Nes benagrinėjant žąsiaganės praeities ir dabarties nuodėmes sukilo tiek daug šurmulio, kad net etikos sargams teko atsistatydinti. Visa kaltė, be abejonės, klius ne itin aukštos moralės moteriai. Ir ji bus nubausta.

O Romeo? Išliks tyras ir šventas šeimos vertybių saugotojas ir patriotas?  

 

Dr. Giedrė Purvaneckienė, socialdemokratė

Komentarai:

Rašyti komentarą Skaityti komentarus (0)