Kitos naujienos

Minėsime Lietuvos Prezidento, Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininko Algirdo Brazausko mirties metines

Minėsime Lietuvos Prezidento, Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininko Algirdo Brazausko mirties metines

Daugiau
Seimo Primininko pavaduotoja I. Šiaulienė: Lietuva įvardijama pagrindine Kazachstano partnere Baltijos regione

Seimo Primininko pavaduotoja I. Šiaulienė: Lietuva įvardijama pagrindine Kazachstano partnere Baltijos regione

Daugiau
Kelionė į sostinę moteriškoje draugijoje!

Kelionė į sostinę moteriškoje draugijoje!

Daugiau
G. Kirkilas: „Helmutas Kohlis buvo dešiniosios politikos lyderio etalonu“

G. Kirkilas: „Helmutas Kohlis buvo dešiniosios politikos lyderio etalonu“

Daugiau
12-asis Lietuvos kaimo bendruomenių sąskrydis Karklėje

12-asis Lietuvos kaimo bendruomenių sąskrydis Karklėje

Daugiau

Nuomonės

Nuomonės 2017 02 09

D. Kirvelis. Kodėl taip liūdnai susimąstė Steponas Kairys?

Ar XXI amžiaus Lietuvos socialdemokratai yra reformistai ir žiūri į ateitį? Ar mato XXI amžiaus technologinį transhumanizmą, tebenori kurti savą, su nauju techno-kultūriniu veidu demokratinę Lietuvos Respubliką taip, kaip dėl jos kovojo ir kūrė XX amžiaus pradžios LSDP, to meto jaunieji socdemai, dar studentai – Vladas Sirutavičius, Steponas Kairys ir Augustinas Janulaitis, vizijonuodami ne bažnytinę, o pilietinę, mokslu pagrįstą pramoninę gerovės Lietuvą?!

Atrodo, Lietuvos socialdemokratai, net ir gavę savo krašto žmonių kritinį vertinimą – rinkimų pamoką, dar nesuprato Europos socialdemokratijos socialinės raidos dėsnio esmės –  evoliucinio techno-reformizmo. Pagal lyderių pasisakymus žiniasklaidoje, taip pat publikuotus ir „Socialdemokrate“ (2016, Nr. 13), LSDP autoritetų savęs vertinimus, šviečia nenoras prisipažinti išdavus socialdemokratines vertybes ir paprastus Lietuvos žmones: jų valdymo metu tarp Baltijos šalių Lietuvos BVP – didžiausias, o žmonių atlyginimai – mažiausi, socialinė nelygybė ir atskirtis vis didėjo.  

Ar šiandieninė LSDP vadovybė neišdavė žmonių, Lietuvos valstybingumo, nepriklausomybės ir demokratijos, socialdemokratinių vertybių, net socialinės etikos principų? Tokie klausimai kyla apmąstant LSDP elgseną po rinkimų, ypač paskutinės LSDP Tarybos posėdį, po kurio tapo akivaizdu – LSDP vadovybės požiūriu nieko neatsitiko, viskas normalu, nieko nereikia keisti – viskas bus po senovei...

Inž. prof. Steponas Kairys (18791964)

Šiuos klausimus 2017-ųjų pradžioje  inž. prof. Steponas Kairys, principingiausias Lietuvos Nepriklausomos Demokratinės Respublikos, socialdemokratijos (1899–1964) įgyvendintojas ir puoselėtojas, jau pusę amžiaus būdamas dausose – veidrodinėje visatos atspindžio pusėje, vertindamas 1989 m. atsikūrusios LSDP ir 2001 m. susiliejusios su LDDP šių metų veiklą, susirūpino labiau, nei tais, 1963-iaisiais, kai skelbė savo testamentą jaunimui – „Tau, Lietuva“, tada, kai Lietuva dar buvo Kremliaus gniaužtuose.

 

S. Kairį liūdina tai, kad XXI amžiaus LSDP nenori kurti visavertės Lietuvos valstybės vadovaujantis naujų post-industrinės visuomenės technologijų  kūrybos ir įgyvendinimo dvasioje, nenori rūpintis Lietuvos žmonių oriu visaverčiu gyvenimu žiūrint į ateitį, o ne į praeinantį skadinaviškos gerovės valstybės pavyzdį; kad LSDP vadovams, net besiveržiantiems į valdžią jauniesiems, svarbiau yra postai; biudžetas vadinamas Lietuva, bet ne paprastas žmogus, orus žmogaus išgyvenimas; kad juos labiau domina tik valdžia, o ne žmonių problemos. LSDP vadovybė, būdama valdžioje, trumparegiškai, o ne socialiai patikėjo liberalizmo nuostata – jei bus gerai subalansuotas biudžetas, tai visiems viskas bus gerai. Tokių nuostatų valdymą akivaizdžiai Lietuvos žmonės įvertino per 2016 m. rinkimus į Lietuvos Respublikos Seimą.

Kas neramino inž. prof. S. Kairį paskutiniaisiais jo gyvenimo metais, kai jis buvo jau garbaus amžiaus?  Su jo gyvenimu,  jaunystės svajonėmis galima susipažinti perskaičius S. Kairio prisiminimų knygas – „Lietuva budo“ ir „Tau, Lietuva“. Skaičiusieji sutiks su nuomone, kad Stepą (taip jį vadino jo artimieji ir mano tėvai – D. K.) slėgė ne asmeninės, bet Lietuvos problemos – Lietuvos rytojus. Akivaizdžaiausiai tai rodo šie S. Kairio žodžiai Lietuvos jaunimui:

 „Tau, LIETUVA, kad būtum laisva ir demokratinė, skyriau visą savo gyvenimą. Tau, Lietuvos jaunime, noriu palinkėti, kad kur bebūtum pasaulyje, visad būk ištikimas savo kraštui, mūsų Lietuvai. Kovoje už mūsų laisvą ateitį būk ištvermingas ir nepalenkiamas.

Tai yra tau, jaunime, mano testamento žodis.“ Niujorkas, 1963 m.

  Lietuvos socialdemokratija, remdamasi moksliniu reformizmo – demokratinio socializmo teoriniu pagrindu, vadovaudamasi radikalia 1896 m. pirmąja LSDP Programa (Programas Lietuviškos Socialdemokratiškos Partijos), dar 1899–1900 m. LSDP vairo perėmėjų, jaunų inžinierių – Vlado Sirutavičiaus ir S. Kairio bei teisės studento Augustino Janulaičio asmenybėse – jau matė į Lietuvą ateinančią industrinę (pramoninę) epochą ir orientavosi į neišvengiamai augančią darbininkiją, jos problemas. Jie, inžinieriai, profesonaliai evoliuciškai vertino K. Markso ir F. Engelso Komunistų partijos manifesto (1847) pagrindinę strateginę mokslu pagrįstą idėją, kaip visuomenės inovacinę raidą varančių jėgų dėsnį: „gamybinės jėgos (šiandien vadinamos technologijomis) lemia gamybinius santykius (šiandien vadintinus politika), o gamybiniai santykiai (politika), grįžtamaisiais ryšiais (informaciniais) lemia naujų gamybinių jėgų (kasdienių gyvenimo technologijų) atsiradimą bei kaitą. Jie Lietuvos ateitį matė industrijoje, o tada Lietuva dar buvo atsilikęs agrarinis kraštas. (Išplėstinė industrija į Lietuvą atėjo tik po Antrojo pasaulinio karo pagal Maskvos direktyvas, o jos įgyvendinimas vyko vadovaujant A. Brazauskui.)

Todėl jie jau 1905 m. pasuko Didįjį Vilniaus Seimą politinių siekių – Lietuvos valstybingumo atkūrimo kryptimi, privertė 1917–1918 m. Vilniaus Konferenciją ir vėliau Lietuvos Tarybą priimti bekompromisinę formuluotę, skelbiant Vasario 16-osios Nepriklausomybės aktą. Palankiai susiklosčius geopolitinei situacijai, 1918 m. lapkričio mėn. pradėjo Akto įgyvendinimą – Lietuvos Demokratinės Respublikos kūrybą. 1920 metų Laikinoji Lietuvos Konstitucija o vėliau – 1922 m. Lietuvos Konstitucija pirmuoju straipsniu teigė: LIETUVA NEPRIKLAUSOMA DEMOKRATINĖ RESPUBLIKA. Lietuvoje konstituciškai buvo įteisintas pirmosios LSDP programos minimum siekis. Buvo padėtas pamatas naujai, moderniai XX amžiaus Lietuvos valstybei – Demokratinei Respublikai. Bet, apgailestauta, ribotai pilietinei – bažnytinei, be pilietinės registracijos institucijų. Socialdemokratai ir kiti kairieji apgailestavo, kad  Lietuvos valstybės gyvenimą labiau lėmė ne mokslas, bet religinės dogmos.

To meto Lietuva, tik ką ištrūkusi iš carinės Rusijos glėbio, buvo technologiškai atsilikusi, dominavo dar net dvarininkiškai agrarinis, be pramonės kraštas. Todėl suprantamas daugumos žmonių siekis – sava žemė, savarankiškas ūkininkavimas. Bet ne pramoninių gamyklų kūryba. Žmonės buvo nusiteikę agrarinio ūkio Danijos pavyzdžiu įgyvendinimui. Lietuvos socialdemokratai gerai suprato realią situaciją ir pagrindiniu pradiniu siekiu pasirinko ne brovimąsi į valdžią, bet Lietuvos švietimą-kultūrinimą: inicijavo Lietuvos (Kauno) universiteto kūrimą (net bandė atkurti Vilniaus universitetą), 19231926 m. įkūrė Kultūros švietimo bendrovę,  po perversmo ją uždarius, 19271941 m. leido žurnalą „Kultūra“, aukštesnio mokslinio lygio kairiąsias nuostatas skleidžiantį mokslinį žurnalą „Gamta“. Pagrindinis siekis buvo Lietuvos orientavimas link pilietinės, demokratinės visuomenės, o ne bažnytinės. Tarpukariu Lietuvos socialdemokratai matė, kad tik mokslo pagrindu Lietuva sukurs savo pramonę, industrinę pilietinę visuomenę, o tada bus reikalinga socialdemokratų valdžia. Iki tol jų politinė nuostata – remti valstiečius-liaudininkus, kaip modernios agrarinės Lietuvos kūrėjus.

 

Ar XXI amžiaus LSDP mato Lietuvos ateities perspektyvą?

Ar šiandienos LSDP, ypač jaunieji socialdemokratai, orientuojasi į ateinančias socialines-technologines inovacijas, jų iššūkius?! Stepono Kairio fondą labiausiai neramina jaunųjų socialdemokratų neatsakingas veržimasis į valdžią, nesijaudinant, kad tam neturi kompetencijos, patirties, net pareiškiant, kad pirma senieji turi duoti jiems postus, o po to jie pradės studijuoti, ką ir kaip valdyti... Net nesusimąsčius dėl valdymo doros, – tik sėsti į valdžios krėslą. Tokį akivaizdų pavyzdį matėme, kaip buvęs mūsų vienas viceministras be skrupulų, net abejotinos doros, brovėsi į ministro krėslą. O jo globėjas ir rekomenduotojas – buvęs LSDP deleguotas ministras! Stepono Kairio ir jo bendražygių požiūriu tai absoliučiai nesuprantama, netoleruotina, net etiškai nusikalstama elgsena!

Be to, jaunųjų socdemų nedomina Europos ir pasaulio socialinės raidos dėsningumai, nelinkę juos suprasti ir aiškinti mokslo požiūriu, todėl nemato akivaizdžių, į Lietuvą ateinančių socialinių-technologinių iššūkių, kurie reikalauja radikalios europinės socialdemokratijos revizijos ir modernizacijos. Rugsėjį organizuotą tarptautinę konferenciją „Socialdemokratinė vizija Lietuvai ir Europai“ LSDP 120-mečiui pažymėti tenka vertinti kaip tuščią priemonę „varnelei“ padėti. Dominavo pakviesti PES‘o funkcionieriai, kurių smegenys užimti tik taktinių problemų sprendimu, o ne socialinių mokslų teoretikai (pvz., autoriai iš „Social Europe Journal“), žiūrintys dešimtmečiu kitu į priekį, į tai, kas funkcionierių požiūriu, – dar utopija. Konferenciją gelbėjo Jonas Boldvinas Hanibalsonas, suformulavęs 3 pagrindinius socialdemokratijos uždavinius (žiūr. „Socialdemokratas“, 2016, Nr.13). Bet jis – pagarbaus amžiaus skandinaviško mentaliteto žmogus, matantis kai kurias ateities problemas, bet gyvenantis socialiai gerai organizuotoje šalyje, sunkiai suprantantis naujai ateinančias technologijas bei pasekmes visuomenės raidai. Mūsiškių socdemų vergiška nuostata – paklausykime, paskaitykime PES‘o autoritetus, pvz., Poul Nyrup Rasmussen‘ą, ir nieko daugiau nereikia, kartokime jo teiginius, kopijuokime, ir bus gerai. Nesvarbu, kad jis – danas, kad jam vargiai suprantamos mūsų problemos ir sąlygos. Mums patiems galvos sukti nereikia...

 

Ar LSDP neužgesins socialdemokratų įkurtos Lietuvos?

O tada, prieš 100 metų, jaunieji Lietuvos socdemai, tik išstudijavę Vokietijos, Austrijos, Lenkijos socialdemokratų-socialistų, net Rusijos eserų ir bolševikų teorijas bei praktiką, kūrė savą Lietuvos socialdemokratiją, taikytiną konkrečiomis Lietuvos sąlygomis (LSDP Programa, 1931).

Pralaimėti 2016 m. rinkimai ir mūsų klaidos po rinkimų reikalauja negaištant renovuotis – kurti ir įgyvendinti XXI amžiaus socialdemokratiją.

Pralaimėjo XX amžiaus, tradicinių industrinės visuomenės nuostatų darbininkiška socialdemokratija. Pasaulio, o taip pat ir Lietuvos, socialinės ekonominės dinamikos tendencijos rodo, kad mes, net gavę valdžią, ne tik artimiausiu laiku, bet ir iš principo negalėsime įgyvendinti dabartinės mūsų LSDP Programos „Dirbanti ir uždirbanti Lietuva – visus aprūpinti kūrybišku, kokybišku ir oriam gyvenimui apmokamu darbu, galimybių lygybės bei socialinio teisingumo“.

XXI a. informacinės, robotų, bioinžinerinės technologijos iš esmės keičia socialinę struktūrą. Žemdirbiai, tradicinė darbininkija, net aptarnavimo bei vidurinioji klasė virsta rizikos – rizikuomenės (nesaugumo) (angl. precariat) klase. Tobulėjančios skaitmeninės technologijos, intelektualūs robotai, kurie tampa pigesni nei samdomi darbininkai ir tarnautojai, atliekantys bakalaurų kompetencijų lygio darbus, varo paprastus žmones į nedarbą, į rizikuomenės klasę.

Pagrindine visuomenės ateitį lemiančia tampa mokslo-technologijų kūrybinė klasė, kuri artimiausiu laiku sudarys ~10-20 %. Ši klasė organizuos ir atliks visų poreikių ir produktų gamybą bei paslaugas. Rizikuomenę sudarys ~50 % ir daugiau bedarbių bei laukiančių nedarbo. Tiesa, ~1-2 % turčių klasė, kurios nuosavybė bus robotinė gamyba, taps beprotiškai turtinga. Kūrybinė klasė neskurs – ji bus gerai atlyginama, bet šiai klasei galės priklausyti tik specialistai, paruošti aukšto lygio mokslo-technologijų inovacinei kūrybai!

Ateina:

  • didžiulis „technologinis nedarbas“,
  • didžiulė, geometriškai auganti turtinė nelygybė,
  • tradicinių metalų, plastmasių, chemijos, atominė bei angliavandenilių energetikos technologijos, žiūrint į ateitį, yra gyvybę ir žmogų žudančios technologinės taršos. Reikalauja:
  • XXI a. socialdemokratija pagrindinį dėmesį turės skirti mokslo-technologijų kūrybinės klasės formavimui ir ugdymui,
  • apginti rizikuomenę, kad šios klasės žmonės išgyventų oriai, augintų sveikus ir išlavintus vaikus, kurie galėtų tapti kūrybinės klasės atstovais. Nes kūrybiškumo genas, ypač išimtinių kūrybinių sugebėjimų, gimsta atsitiktinai, dažnai ne profesorių, bet varganų žmonių šeimose.

Laukiama, kad tokių socialinių problemų simptomai ryškiai pasirodys jau nuo 2020 metų. Todėl negaištant būtina formuoti naują, XXI a. aktualią socialdemokratiją, gal – SOCIAL-MERITOKRATIJĄ versus SOCIAL-DEMOKRATIJĄ, kaip modernizuotą XXI a. socialdemokratiją. Juk esame reformistai – pripažįstame, kad naujos technologijos keičia visuomenės politinius santykius, o šie pokyčiai daro įtaką naujų technologijų ir naujų socialinių santykių, net naujų etikų atsiradimui. „Viskas bėga – viskas kinta“, – toks socialinių sistemų raidos dėsnis.

Inovacijų reikalauja ir intelekualai, neabejingi Europos ateičiai. Kalbama apie bręstantį XXI a. Renesansą, XXI a. Reformaciją (kadangi 2017 m. – Reformacijos metai). O mes ideologiškai esame dar tik XX a. reformistai – gal todėl LSDP, gal ir kitos Europos socdemijos, net Šiaurės šalių, pralaimi rinkimus.

Ar XXI a. pradžioje Lietuvos jaunimas girdi Stepono Kairio testamentinius žodžius ir tęsia jo pradėtus Lietuvos – nepriklausomos demokratinės Respublikos su savitu kultūriniu – mokslo-technologiniu veidu kūrybos darbus?

Europos socialinė evoliucija vyko ir vyksta per revoliucines reformacijas, kurias galima apibūdinti kaip liaudies sampratos apie Dievo ir žmogaus santykių kaitą. Ateinančios, o gal jau ir atėjusios XXI a. transhumanizmo-posthumanizmo technologijos skelbia naujos socialinės reformacijos pradžią, kurios devizas – „Žmogus - bioinžinierius tampa Dievu kūrėju“.

Prieš 500 metų kilo Europos Reformacija (šie metai Europoje ir Lietuvoje skelbiami Reformacijos metais). Mikalojaus Radvilos Juodojo iniciatyva buvo kuriama Lietuvos Reformacija kaip modernus žingsnis Lietuvos valstybingumo tvirtinimui, vyko katalikiškosios krikščionybės modernizacija, žmogaus priartinimas prie Dievo, t. y. žmogus buvo suprantamas kaip Dievo kūrėjo tarnas, įgyvendinantis Dievo idėjas. Todėl reformatai ir protestantai tarnystę Dievui suprato kaip darbą – ištikimą tarnystę Dievui suprato kaip daug, sąžiningai ir gerai dirbant. O katalikiškoji krikščionybė apsiribojo  samprata Dievas – absoliutas - kūrėjas, o žmogus yra Jo nuodėmingas kūrinys, privalantis kuo daugiau melstis, atgailauti ir garbinti Dievą.

XIX–XX a. reformizmas (demokratinis socializmas), taip pat ir Lietuvoje, – Dievą aiškino remdamasis mokslu, kad Dievas yra žmogaus išgalvota fikcija, kad išgalvotas Dievas gali tik padėti primityvaus mąstymo, negavusiems visaverčio išsilavinimo žmonėms palengvinti gyvenimą aiškinantis jiems nesuprantamus reiškinius: „Ai, tai Dievas...“, ir laikė, kad tokia samprata laikina, ateityje, XX a., liks tik mitologine žydų pasakaite.

Ar Dievas jau tapo pasaka XXI a. Lietuvoje!?


2 pav. XXI a. bio-socio-techno evoliucinė schema, rodanti žmonijos kelią link bio-inžinerinės kūrybos epochos – transhumanizmo https://en.wikipedia.org/wiki/Metasystem_transition

 

O intelektualūs robotai, XXI a. bioinžinerija jau deda pamatus tranhumanizmui – planuoja kryptingų, funkciškai tikslingų ne tik bio-technologinių organizmų, bet ir vaikų (2033 m.) kūrybą ir gamybą, žmonių nemirtingumą (2045 m.), todėl kyla naujos socialinės, net socialinės etikos problemos. Jas 2016 m. pradėjo svarstyti didieji pasaulio strategai Davos 2016, slaptasis Bilderbergo klubas, o šįmet vėl pakartotinai sausio 17–18 d. giliau Davos 2017:

https://www.weforum.org/agenda/2016/12/the-precariat-populism-and-robots-is-basic-income-a-political-imperative

Bičiuliai socialdemokratai, neabejingi LSDP ideologinei ateičiai, ypač jaunieji, –  „Mąstykime revoliuciškai, įgyvendinkime evoliuciškai“, – taip mus kviečia naujai žiūrėti Gary Hamelas, knygos „Vadybos ateitis“ (lietuviškai išleista 2008 m.) autorius.

Ar Lietuvos jaunieji socialdemokratai yra nusiteikę kurti ir įgyvendinti XXI a. socialdemokratinę Lietuvos reformaciją?

P. S. Vasario 16-osios akto signataro inž. prof. Stepono Kairio nuotrauka (S. Kairio fondo nuosavybė) padaryta XX a. šeštojo dešimtmečio pabaigoje Niujorke, kai jis baigė rašyti paskutinę prisiminimų knygą „Tau, Lietuva“. Tada buvo praėję 15 metų, kai VLIKo (Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto) pirmininkui – S. Kairiui teko per Šventosios uostą slapta bėgti nuo Gestapo į Švediją. Bet jis pateko į Vokietiją, ten atkūrė VLIKą, perdavė pirmininkavimą buvusiam politiniam Seimo priešininkui Mykolui Krupavičiui, išvyko į JAV, veikė ne tik VLIKe, bet ir SI (Socialistų Internacionalo) SUCEE (Centrinės ir Rytų Europos Socialistų Unijos) politinėje veikloje. Per tą laiką jo žmona – Onutė Leonaitė Kairienė iš Sibiro tremties grįžo į Lietuvą ir rado amžiną ramybę Kauno Petrašiūnų kapinėse tarp savo tėvų.

2 pav. Pagal  Information in the Biosphere: Biological and Digital Worlds, Michael R. Gillings, Martin Hilbert, and Darrell J. Kemp, Trends in Ecology and Evolution, March 2016, and Sociocultural EvolutionWikipedia(Metasystem transition)

Komentarai:

Rašyti komentarą Skaityti komentarus (0)