Kitos naujienos

EP sesijoje: nelygybės mažinimas, vartotojų apsauga, antidempingas, pabėgėliai, Rytų partnerystė ir susirūpinimas dėl Lenkijos

EP sesijoje: nelygybės mažinimas, vartotojų apsauga, antidempingas, pabėgėliai, Rytų partnerystė ir susirūpinimas dėl Lenkijos

Daugiau
LSDP gretas pastarąjį mėnesį papildė daugiau nei 100 naujų narių

LSDP gretas pastarąjį mėnesį papildė daugiau nei 100 naujų narių

Daugiau
Socialdemokratės: seksualinis priekabiavimas – smurto forma prieš moteris

Socialdemokratės: seksualinis priekabiavimas – smurto forma prieš moteris

Daugiau
Vilniaus rajono skyriaus ataskaitinis susirinkimas

Vilniaus rajono skyriaus ataskaitinis susirinkimas

Daugiau
Vilniečių pastangos ne veltui – šabakštynas nebus užstatytas, o virs parku

Vilniečių pastangos ne veltui – šabakštynas nebus užstatytas, o virs parku

Daugiau

Nuomonės

Nuomonės 2017 02 15

T. Šileika. Kairioji Vasario 16–osios dvasia

Lietuvos valstybės atkūrimo dieną ir vėl plevėsuos trispalvės, skambės dainos ir aidės politikų kalbos. Neabejotinai, ši simbolinė diena yra Lietuvos žmonių solidarumo ir demokratinės Lietuvos valstybės šventė. Bent jau tokia ji turėtų būti...

1918 vasario 16 d. Nepriklausomybės Akto dokumentą pasirašė įvairių pažiūrų žmonės. Ir verta pasakyti dar drąsiau, kad be kairiojo Lietuvos tarybos ketvertuko (Stepono Kairio, Mykolo Biržiškos, Stanislovo Narutavičiaus (Stanislaw Narutowicz) ir Jono Vileišio), ko gero, tokios vasario 16–osios, kokią ją minime šiandien, paprasčiausiai nebūtų! Lietuvos tarybos kairiųjų kovingą ir principingą laikyseną Nepriklausomybės akto paskelbimo peripetijų fone pripažino ir iškilūs dešiniųjų pažiūrų žmonės, pavyzdžiui, istorikas, ateitininkas Zenonas Ivinskis.

1918 m vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Aktas yra 1917 m. gruodžio 11 d. priimto „Lietuvos tarybos pareiškimo dėl Lietuvos valstybingumo“ dokumento pasekmė. Nors abiejų dokumentų paskelbimą skiria tik kiek daugiau nei du mėnesiai, jų turinį keitė tiek tarptautinės aplinkybės, tiek ir gyventojų, tiek ir  Lietuvos tarybos narių nuotaikos bei tarpusavio santykiai.  

1917 m gruodžio 11 d. dokumentas kartais taip pat yra pavadinamas „Nepriklausomybės aktu“. Žinoma, dokumente minima nepriklausomybė – sąlyginė. Šiuo dokumentu siekta išsivaduoti iš nukraujavusios Rusijos, tačiau antroji jo dalis skelbė, kad juo siekta įtvirtinti amžiną ir tvirtą Lietuvos sąjungą su Vokietijos imperija. Savaime suprantama, kad šis dokumentas buvo naudingas vokiečiams bei jų politikai ir negalėjo tenkinti tuometinės Lietuvos politiškai aktyvių visuomenės sluoksnių bei progresyvių organizacijų. Lietuvos socialdemokratų partija, kuri pagrindiniu tikslu kėlė „demokratijos reikalo gynimą“, po šio dokumento paskelbimo net buvo nurodžiusi savo nariams trauktis iš Lietuvos tarybos.

Būtent principingas požiūris į tikrąją nepriklausomybę ir demokratijos įtvirtinimą išskiria iš kitų Lietuvos tarybos narių kairiuosius Nepriklausomybės Akto signatarus. Kaip liudija istoriniai šaltiniai, tokia kairiųjų laikysena darė įspūdį ir daliai dešiniųjų signatarų.

Dar 1917 m. socialdemokratas Steponas Kairys spaudoje (taip pat ir Vokietijos) skelbė straipsnius apie demokratinės Lietuvos valstybės viziją, o svarstant 1917 m. gruodžio 11 d. dokumentą, kartu su bendražygiais, nesėkmingai dėjo pastangas, kad jame būtų įteisinta nuostata, kuria būsimus Lietuvos ir Vokietijos santykius galutinai nustatytų tik Steigiamasis Seimas. Ir vėliau jis aktyviai reikalavo, kad tokius svarbius nutarimus priimtų demokratiškai atstovaujamas Steigiamasis Seimas, į kurį būtų įtraukti ir tautinių mažumų atstovai.

Anot istoriko Zigmanto Kiaupos, jau 1918 m. sausio 26 d. Lietuvos tarybos posėdyje, prieštaraujant A. Smetonai, kuris siūlė laikytis 1917 m. gruodžio 11 d. nutarimo ir neerzinti vokiečių, kairieji „reikalavo elgtis ryžtingai ir skelbti nepriklausomybę neatsižvelgiant į vokiečius“. Didžioji dalis Lietuvos tarybos narių laikėsi A. Smetonos pozicijos ir nepalaikė kairiųjų siūlymo. Motyvuodami tuo, kad Lietuvių konferencija Vilniuje, sudarydama Lietuvos Tarybą, įgaliojo ją dirbti vien parengiamąjį darbą ir, siekiant sudaryti nepriklausomą, demokratišką Lietuvą, nedubliuotų Steigiamojo Seimo funkcijų, iš Lietuvos tarybos pasitraukė S. Kairys, J. Vileišis ir S. Narutavičius, o kitą dieną ir M. Biržiška.

Vokiečių taip pat netenkino tokia įvykių raida. Atėjus 1918 vasariui, įtampa augo, o ir tarp dešiniųjų Lietuvos taryboje didėjo nepasitikėjimas A. Smetonos bei jo šalininkų laikysena. Dalis dešiniųjų pradėjo reikalauti, kad būtų siekiama sugrąžinti kairiuosius į Lietuvos tarybą ir atsižvelgti į jų iškeltus reikalavimus. Kaip prisimena su kairiaisiais Tarybos įgaliotas bendrauti Petras Klimas, „„maištininkai“ pareikalavo iš Lietuvos tarybos pirmininko posto pašalinti A. Smetoną, kuris savo oportunizmu ar net pataikavimu vokiečiams praradęs principinį pasitikėjimą“. Kairieji įteikė ir savo nutarimo projektą, kurį priėmus, anot jų, būtų pasiektas kompromisas tarp kairiųjų ir dešiniųjų.

Kaip rašo Z. Ivinskis, Lietuvos Taryba savo vasario mėn. 16 dieną pietiniame posėdyje, įvykusiame

Lietuvių draugijos bute ir pirmininkaujant Basanavičiui (prezidiumas buvo atsistatydinęs), vienbalsiai priėmė kairiųjų pasiūlytą formuluotę. „Tai buvo šeštadienis, 12 val. 30 dieną, kada man Taryboje pirmininkaujant ir skaitant paskelbimo formulą, tai ir atlikta tapo, visiems Tarybos nariams karštai delnais plojant“, - atsiminimuose rašė Jonas Basanavičius. „Dauguma pasidavė mažumai, ir vasario 16-os dienos aktas jau be konvencijų ir „amžino“ ryšio liko visų Tarybos narių vienbalsiai priimtas ir pasirašytas“, - savo prisiminimuose rašė Steponas Karys.

Ir nors Lietuvos Nepriklausomybės akto paskelbimas dar nereiškė valstybingumo įtvirtinimo per se, tačiau tapo simboliniu impulsu telkiant visuomenę Lietuvos valstybingumo atkūrimo ir įtvirtinimo procese. Kaip tvirtina istorikas Gintaras Mitrulevičius, visiškai neturėtų stebinti istoriografijoje išsakyta nuomonė, kad būtent keturi Lietuvos Tarybos kairieji apskritai laikytini pagrindiniais Lietuvos valstybės atkūrimo akto autoriais, kad daugiausia dėl jų atkaklumo šis istorinis nutarimas buvo priimtas.

Be to, Lietuva turėjo sąjungininkų ir Vokietijos pusėje. Šaltiniuose rašoma, kad lietuvių apsisprendimą sveikino, būtent, Vokietijos kairieji.

Deja, net ir artėjant 1918 vasario 16 d. šimtmečiui, greičiausiai, ir vėl sulauksime politikų, kurie bandys savaip interpretuoti istoriją, bandys skaldyti ir rūšiuoti žmones, brukti vienintelę savo tiesą ir šlovinti vadą, kad ir signatarą bei daug nuveikusį, bet neatsispyrusį gundymui autoritarine valdžia.  Apmaudu, kad bandymus monopolizuoti valstybingumo naratyvą labiausiai galima pajusti ne tik švenčiant vasario 16 –ąją, bet ir kovo 11-ąją, minint Sausio 13-ąją, ypač minėjimuose ir viešojoje erdvėje, kurioje ima dominuoja ne tik militaristinė neoromantika, bet ir dešinioji retorika, moralizuojanti ir net stigmatizuojanti kitokį požiūrį ar gyvenimo būdą pasirinkusius Lietuvos piliečius. Bet Lietuvos Respubliką įvairiais laikotarpiais kūrė, jos idėją gynė ir parašus ant valstybingumą įteisinančių dokumentų dėjo įvairių politinių pažiūrų, tautybių ar konfesijų žmonės.

Lietuviškajai politinei karei teko ypatingas vaidmuo įtvirtinant demokratiją ir Lietuvos valstybingumą. Ir ateityje kairieji yra pasiryžę ginti Lietuvos demokratiją bei visuomenės pažangą. 

 

Tomas Šileika, istorikas, socialdemokratas

alfa.lt

Komentarai:

Rašyti komentarą Skaityti komentarus (0)