Kitos naujienos

Paraginkime žmones balsuoti uz LSDP kandidatus Anykščiuose-Panevėžyje, Jonavoje ir Šakiuose

Paraginkime žmones balsuoti uz LSDP kandidatus Anykščiuose-Panevėžyje, Jonavoje ir Šakiuose

Daugiau
Kodėl A. Kubilius nenori grįžti prie gėdingos Astravo AE istorijos?

Kodėl A. Kubilius nenori grįžti prie gėdingos Astravo AE istorijos?

Daugiau
R. Šalaševičiūtė kviečia su smurtu kovojančias organizacijas dovanoti knygas kalintiems

R. Šalaševičiūtė kviečia su smurtu kovojančias organizacijas dovanoti knygas kalintiems

Daugiau
Seime vyko sporto politikai skirta konferencija

Seime vyko sporto politikai skirta konferencija

Daugiau
Seimo narė Rasa Budbergytė: ,,Puoselėkime švarią ir tvarkingą aplinką drauge”

Seimo narė Rasa Budbergytė: ,,Puoselėkime švarią ir tvarkingą aplinką drauge”

Daugiau

Nuomonės

Nuomonės 2017 02 22

M. Jankauskaitė. Kaip neoliberalizmas grobė feminizmo idėjas

M. Oželio foto

2009 m. skelbtame straipsnyje „Feminizmas, kapitalizmas ir istorijos klasta“ Nancy Fraser apibendrino feminizmo įnašą formuojant XX a. antros pusės politinę darbotvarkę. Ji atskleidė kapitalizmo sistemos gebėjimą keistis istorinių lūžių metu panaudojant savo naudai oponentų kritiką.

Mokslininkė išskyrė keturis valstybės kontroliuojamo kapitalizmo (gerovės valstybės) ypatumus, kuriuos kritikavo Antrosios bangos feministės:

1. Ekonomizmas (Economism) politinėje darbotvarkėje siejamas su paskirstymu, vertinančiu tik pajamas ir darbą bei socialinių skirtumų suvokiamu, atsižvelgiančiu tik į klasę. Antrosios bangos feministės kritikavo požiūrį, socialinę neteisybę siejusį vien su išteklių (per)skirstymu. Neapsiribodamos ekonomikos ir teisės sritimis, jos atskleidė šeimoje, kultūros tradicijose, visuomenėje, kasdieniame gyvenime įtvirtintą moterų subordinaciją ir praplėtė teisingumo sampratą. Feminisčių pastangomis lytis buvo įtvirtinta kaip socialinė kategorija, o analizei pradėtas taikyti skirtingų nelygybių sąveiką įvertinantis požiūris. Neteisingumo analizė buvo papildyta privačiomis anksčiau laikytomis seksualumo, globos, reprodukcijos ir smurto prieš moteris sritimis. Ne tik ekonominė nelygybė, bet ir padėties ar politinės galios asimetrija pradėta vertinti kaip teisingumo stygius. Vienašališkas – ekonominis – požiūris buvo transformuotas į trimatį, pabrėžiant visų dėmenų – ekonomikos, kultūros ir politikos – svarbą. Moterų subordinacija buvo vertinama kaip sisteminė ir reikalauta esminių, struktūrinių permainų.

2. Androcentrizmas (Androcentrism). Tai – požiūris, tipišku piliečiu laikantis dirbantį vyrą – šeimos maitintąją. Formuojant valstybės politiką, socialinius idealus ir lyčių normas buvo remiamasi „šeimos atlyginimo“ konstruktu, kuris sureikšmino apmokamą darbą, pavertė nematomu neatlyginamą globos darbą ir normalizavo lyčių nelygybę, pašalindamas šiuos klausimus iš politinės darbotvarkės. Kalbėdamos apie pažeidžiamumą Antrosios bangos feministės atskleidė darbo padalijimo lyties požiūriu sąsajas su sisteminiu nuvertinimu visko, ką daro moterys – atlygintinai (darbo rinkoje) ar be užmokesčio (namuose). Mokslininkės parodė, kad „šeimos atlyginimo“ konstrukte susilieja šališko paskirstymo, nepripažinimo ir nepakankamo atstovavimo problemos, todėl pasisakė ne tik už visateisį moterų dalyvavimą apmokamo darbo sferoje, bet ir visuomenės struktūrų, vertybių pokyčius, kurie leistų deramai įvertinti neapmokamą darbą, ypač globos srityje.

3. Etatizmas (Étatism) – tai biurokratiška valstybės valdymo sistema, kuri visuomenės narius laiko klientais, vartotojais, mokesčių mokėtojais ir pasyviais pagalbos gavėjais, o ne piliečiais, demokratiniu būdu kovojančiais už savo teises. Būtent šis biurokratizmas tapo feminisčių kritikos objektu. Jos ragino kurti aktyvizmu paremtus darinius, tačiau neatmetė valstybės struktūrų. Buvo siekiama keisti valdžios santykį su visuomene, pastarajai suteikiant ne pasyvaus objekto, o demokratiniuose procesuose dalyvauti įgalinto subjekto vaidmenį. Antrosios bangos tikslas buvo ne iškonstruoti valstybės institucijas, o transformuoti į agentūras, kurios skatina ir įgyvendina teisingumą lyčių požiūriu.

4. Vestfalianizmas (Westphalianism) siejamas su teritoriniu politinės erdvės padalijimu ir tik piliečiams taikomu įsipareigojimu užtikrinti teisingumą. Antrosios bangos iniciatyvos peržengė nacionalinių valstybių ribas, keldamos aikštėn globalias, valstybių sienomis neapsiribojančias problemas.

Sulaukusi palaikymo, feminizmo idėjų sklaida XX a. pabaigoje įgijo pagreitį. Bet proveržis pradėjo reikštis kaip tik tada, kai ėmė kisti ir jų kritikuota kapitalistinė sistema: nuostatą, jog politika yra rinkos tramdymo įrankis, pakeitė praktika, kai rinka pasitelkiama politikos pažabojimui. Pradėtas viešo sektoriaus privatizavimas, rinkos reguliavimo mažinimas, socialinės pilietybės nuostatos pakeistos asmenine atsakomybe, o gerovės valstybė – konkurencine. Moterų judėjimas, kilęs kaip iššūkis tradicinei kultūrai, virto plataus masto reiškiniu, pakeitusiu požiūrį į šeimą, darbą, asmens orumą. Tačiau neoliberalistinė ideologija pakeitė feministinių idėjų reikšmes, todėl valstybės organizuoto kapitalizmo kontekste aiškią, išlaisvinamąją kryptį turėjusios vizijos tapo dviprasmiškomis.

Tai, kas prasidėjo kaip būtinas siauro ekonominio požiūrio praplėtimas, virto vienpusišku susitelkimu į tapatybių raišką, antrame plane paliekant ekonominių procesų analizę, būtent tuo metu kai tapo ypač aktualu suvokti prie kritikos guviai prisitaikančio kapitalizmo virsmų esmę. Vietoje nepatrauklios organizacijų hierarchijos jis siūlė horizontalias komandas ir asmens kūrybiškumą išlaisvinančių, lanksčių tinklų idėją, o moterims užplūdus darbo rinką, šeimos maitintojo modelį pakeitė dviejų šeimos maitintojų vizija. Tačiau diegiant novatoriškas priemones buvo nutylima, kad teisingumo siekis nėra pagrindinis pokyčių variklis, todėl ėmė mąžti atlyginimai ir darbo vietų saugumas, smuko gyvenimo standartai, didėjo viršvalandžių ar dvigubų (trigubų) pamainų poreikis norintiems išlaikyti šeimą, vienišų motinų namų ūkių skaičius. Iš kompleksiškos feministinės darbotvarkės išrankiojus naujo tipo kapitalizmui parankiausius aspektus, moterų išlaisvinimo šūkiais buvo maskuojamas siekis gausinti kapitalo kaupimą užtikrinančių dirbančiųjų gretas.

Nereguliuojamos rinkos receptų rasta ir naikinamai gerovės valstybei pakeisti. Atsivėrusį vakuumą stengiamasi užpildyti nepelno siekiančiais dariniais (NVO), motyvuojant tuo, kad jų veikla yra lankstesnė, veiksmingesnė ir pigesnė nei valstybinių struktūrų. Tačiau iš esmės piliečių įgalinimą ir socialinį teisingumą turėjusios užtikrinti biurokratijos pertvarkos naujų kapitalistinių vėjų poveikyje tapo valstybės įtakos mažinimo ir nereguliuojamos rinkos įtvirtinimo įrankiais. Nevyriausybines organizacijas pavertus dėl išteklių (užsakymų) besivaržančiomis valstybės užsakymų vykdytojomis, buvo pakirstos pilietinio solidarumo šaknys.

Tai gerai matyti Lietuvoje, vienoje ryškesnių neoliberalistinio eksperimento pavyzdžių. Nereguliuojamos rinkos ideologiją propaguojančiam kapitalizmui čia net neprireikė derėtis su feminizmu, nes pats selektyviai formavo „feministinę“ darbotvarkę. Vieni jos klausimai buvo palaikomi viešajame diskurse, kiti kritikuojami ar ignoruojami. Todėl požiūris į moterų dalyvavimą darbo rinkoje keitėsi greičiau nei buvimą politikoje; smurto prieš moteris klausimai sunkiai pelnė pripažinimą, bet kur kas greičiau, nei skurdo problema (skurdo klausimai Lietuvoje iki šiol nėra nagrinėjami lyčių požiūriu); apie poreikį šeimos santykius formuoti remiantis dviejų maitintojų modeliu kalbama garsiau nei būtinybę tolygiai dalintis neapmokamomis globos pareigomis ir jas deramai įvertinti.

Feministinis diskursas Lietuvoje neturėjo Antrajai bangai būdingo užmojo ir stokoja gilesnės kapitalizmo kritikos, o kairiųjų siūloma neoliberalizmo analizė – aiškios feministinės perspektyvos. Todėl formuojasi puiki dirva naujo tipo patriarchijos ir kapitalizmo sąjungai, kuri apsunkina kovą už moterų, o tuo pačiu ir kitų pažeidžiamų grupių teises. Kokybiška demokratija remiasi aktyviu piliečių dalyvavimu, o šiam reikalingos prielaidos: ištekliai, žinios ir laisvas laikas. Būtent jų ir stokoja labiausiai pažeidžiamos grupės, netenkančios galimybės formuoti politinę darbotvarkę ir ginti savo teises.

Tikimybė sulaukti ištekliais disponuojančiųjų palaikymo, net jeigu šie turi tapatybės (pvz., lyties) bendrumų su pažeidžiamaisiais, socialiai fragmentuotoje visuomenėje yra nedidelė – individualizmu paženklinta savimonė neskatina solidarumo, ypač kai tenka dalintis ištekliais (galia, įtaka, statusu, finansais). Todėl skęstančiųjų gelbėjimas tampa pačių skęstančiųjų reikalu, kurios(-ie) turi grįžti prie ideologinių ištakų ir feministinę darbotvarkę atgaivinti visa apimtimi. Teisingo paskirstymo (ekonomikos sritis), atstovavimo (politikos sritis), pripažinimo (kultūros sritis) klausimus būtina vertinti kaip nedalomą paketą, suvokiant vienodą visų dėmenų svarbą ir sąveikas. O jos įgyvendinimui būtina telkti pilietinį aktyvizmą, organizuojant visuomenę „iš apačios“ ir buriant „margas“, konkrečios problemos sprendimui skirtas koalicijas.

Margarita Jankauskaitė yra Lygių galimybių plėtros centro ekspertė.

Komentaras remiasi pranešimu, skaitytu diskusijoje „Emancipacijos diskursai nepriklausomoje Lietuvoje 2017“, vasario 17 d. vykusioje Nacionalinėje dailės galerijoje.

Komentarai:

Rašyti komentarą Skaityti komentarus (0)