Kitos naujienos

Socialdemokratės: seksualinis priekabiavimas – smurto forma prieš moteris

Socialdemokratės: seksualinis priekabiavimas – smurto forma prieš moteris

Daugiau
Vilniaus rajono skyriaus ataskaitinis susirinkimas

Vilniaus rajono skyriaus ataskaitinis susirinkimas

Daugiau
Vilniečių pastangos ne veltui – šabakštynas nebus užstatytas, o virs parku

Vilniečių pastangos ne veltui – šabakštynas nebus užstatytas, o virs parku

Daugiau
Socialdemokratai: teisingumo ministrė negali toliau eiti pareigų

Socialdemokratai: teisingumo ministrė negali toliau eiti pareigų

Daugiau
Klaipėdos socialdemokratės - apskritojo stalo diskusijoje „Moteris - politikoje" (nuotraukų galerija)

Klaipėdos socialdemokratės - apskritojo stalo diskusijoje „Moteris - politikoje" (nuotraukų galerija)

Daugiau

Nuomonės

Nuomonės 2017 02 27

Z. Balčytis. Solidarumo mokesčiai – ir būtini, ir neišvengiami. Tegyvuoja Respublika!

Pajamų nelygybė Lietuvoje – viena iš didžiausių Europos Sąjungoje ir nuolat didėja. Darbo užmokesčio skirtumai – per dideli. Ribotas mokesčių sistemos progresyvumas. Socialinė apsauga – minimali. Visa tai kenkia ekonomikai, didina skurdą, nesaugumą ir skatina emigraciją.

Tokia yra Europos Komisijos paskelbta ataskaita apie Lietuvą.

Kitaip tariant, Europos Komisija klausia Lietuvos: Jūsų valstybėje normalu, kad mokytojai, darbininkai, policininkai ir visi kiti, gyvenantieji iš atlyginimo, moka dešimtis kartų didesnius mokesčius nei tie asmenys, kurių pajamos siekia milijonus eurų? Atlyginimus apmokestinate milžiniškais mokesčiais, o milijonus paliekate ramybėje?

Vakarų pasaulyje nenormalu, kai asmens pajamos per metus siekia kelis milijonus eurų, o mokesčių jis sumoka mažiau už mokytoją ar policininką. Solidarumo mokesčiai viena ar kita forma yra absoliučioje daugumoje Europos Sąjungos valstybių, taip pat ir JAV, į kurias uoliai orientuojasi tie patys solidarumo mokesčių priešininkai.

Solidarumo mokesčiai Lietuvoje neturi būti taikomi mažiems ir vidutiniams atlyginimams. Ne apie atlyginimus kalba, o apie visas metines pajamas. Progresinius mokesčius reikia taikyti ne darbo užmokesčiui, o visoms bendroms metinėms pajamoms, gautoms kaip dividendai, tantjemos, dideli atlyginimai, pelnai pardavus namus, žemės sklypus, kitą kilnojamą ir nekilnojamą turtą, akcijas ir t.t.

Bet Lietuvoje normalu ir net madinga progresinius (solidarumo) mokesčius pateikti kaip absoliutų ir neginčijamą blogį. Visuomenė gąsdinama nebūtais dalykais: valdžia visiems sumažins atlyginimus, investuotojai neinvestuos, ekonomika žlugs, biudžetas praras pajamas. Pasaulio pabaiga. Akivaizdu: progresinių mokesčių priešininkai siekia diskredituoti pačią progresinių mokesčių esmę – būti solidarumo mokesčiu: gauni daug pajamų, daugiau sumokėk ir mokesčių.

Įvairūs išvedžiojimai „žalingų ir griaunančių progresinių mokesčių“ tema dažniausiai baigiami viską naikinančiu „argumentu“: iš vienų atėmus, kitam atidavus, turtingesni nebūsim. Žodžiu, kalbama apie viską, tik ne apie didžiules pajamas. Ne apie milijonus pajamų, nuo kurių į valstybės biudžetą nubyra vos vienas kitas grūdas.

Tokių „nuomonių“ ir „argumentų“ tikslas – nieko valstybėje nereikia keisti. Nereikia net jokių diskusijų. Draudžiama.

Ar iš tiesų nieko nereikia keisti valstybėje, kurioje skirtumas tarp skurdžiausiai ir turtingiausiai gyvenančiųjų yra vienas iš didžiausių Europos Sąjungoje, o kapitalo ir pajamų iš kapitalo apmokestinimas – vienas iš mažiausių?

Nieko nekeisti Lietuvoje, kurios biudžetas – vienas iš mažiausių Europos Sąjungoje? Iš kur tada didesni atlyginimai, pensijos, iš kur švietimo, socialinių, sveikatos paslaugų kokybė?

Vilniaus Gedimino Technikos universiteto mokslininkai atliko Apmokestinimo teisingumo ir socialinės atsakomybės Lietuvoje tyrimą. Šiame tyrime teigiama, kad „kapitalo mokesčiai Lietuvoje, kaip procentas nuo BVP (Bendrojo vidaus produkto), yra labai maži ir sudaro 3,8 %, o vidurkis ES yra 8,2 %. Daugelyje ES šalių šis rodiklis siekia 6–8 %“.

Mokslininkų skaičiavimai ir išvados pribloškia: jeigu Lietuva surinktų kapitalo mokesčių panašiai kaip Lenkija (Lenkijos faktinis tarifas kapitalui 2012 metais siekė 7,7 % BVP), Lietuvos valstybės pajamos padidėtų penkiais procentiniais BVP punktais. Tai sudarytų apie 1,74 mlrd. eurų per metus. Šių dienų masteliais – apie papildomus 2 milijardus eurų.

Panašų tyrimą (“Socialinio draudimo įmokų ir kitų mokesčių naštos bei šių mokesčių teisinės bazės analizė Europos valstybėse”) yra kartu atlikę Vilniaus universiteto, Mykolo Romerio universiteto ir Socialinių tyrimų centro mokslininkai. Išvados dėl kapitalo pajamų apmokestinimo – analogiškos prieš tai minėtam tyrimui.

Kodėl šių tyrimų skandalingos išvados nebuvo plačiai viešinamos, nevyko vieša diskusija ne tik plačioje visuomenėje, bet ir tarp ekonomistų, politikų, ekspertų, žurnalistų?

Taigi Lietuva kapitalo mokesčių mokėtojams – jei ne rojus, tai bent jau idealus šiltnamis.

Atvirai prisipažinsiu: man kartais keista skaityti ir girdėti teiginius, kad progresiniai (solidarumo) mokesčiai ar minimalaus atlyginimo padidinimas dar labiau padidins socialinę atskirtį ir skurdą, kad socialinę atskirtį bene labiausiai sumažintų darbo santykių liberalizavimas. Kad apskritai užtenka tik didinti neapmokestinamąjį pajamų minimumą (paprasčiau tariant, dar didesnę naštą prisiimti valstybei), ir visa progresinė pajamų apmokestinimo sistema – idealiai sustyguota.

Manau, kad tokie teiginiai nė iš tolo nepanašūs į solidarios visuomenės principus, o labiau primena vergvaldžių norais ir dekretais valdomos valstybės modelį. Tą įrodo ne statistika, o reali situacija Lietuvoje. Apie tai kasmet kalbama Europos Komisijos ataskaitose apie Lietuvą.

Ar kam nors Lietuvoje gėda dėl tokios Europos Komisijos ataskaitos apie mūsų šalį? O turėtų. Pirmiausia tiems, kurie nuolat, metų metus, aršiai priešinasi progresiniams (solidarumo) mokesčiams, didesniam kapitalo apmokestinimui, bandymams stiprinti socialinę apsaugą bei teisingumą.

Solidarumo mokesčiai – ne vaistas nuo visų neteisybių ir socialinių ligų, bet jie būtini ir neišvengiami, jei siekiame tikro, o ne tariamo solidarumo. Jei nuoširdžiai norime mažinti emigraciją ir didinti šalies nacionalinį saugumą. Ir klausimas tegali būti vienas: kaip ir kokiais dydžiais taikyti solidarumo mokesčius?

Tiems, kurie nesutinka su mano nuomone, pacituosiu buvusį Prancūzijos prezidentą Nicola Sarkozy (jis tikrai ne socialdemokratas), kuris jau įsisiautėjusios pasaulinės krizės akivaizdoje, 2008 metų rugsėjį, ugningai kreipėsi į Prancūzijos piliečius:Rinkos ekonomika – tai harmoninga rinka, tarnaujanti plėtrai, visuomenei, visiems žmonėms. Tai ne džiunglių įstatymas, ne keleto asmenų besaikis pelnas ir visų kitų aukos. (...) Nieko nedaryti, nieko nekeisti, visus nuostolius numesti ant mokesčių mokėtojų pečių ir gyventi taip, lyg nieko nebūtų nutikę, būtų istorinė klaida. (...) Tegyvuoja Respublika!“ (citatos pabaiga).

 

Zigmantas Balčytis, Europos Parlamento narys

Komentarai:

Rašyti komentarą Skaityti komentarus (0)