Kitos naujienos

Kviečiame dalyvauti Žagarės vyšnių festivalyje

Kviečiame dalyvauti Žagarės vyšnių festivalyje

Daugiau
Kauno rajonas turi kuo didžiuotis visoje Europoje

Kauno rajonas turi kuo didžiuotis visoje Europoje

Daugiau
Rasa Budbergytė: Lietuvos sėkmės istorija galėtų padėti Gruzijai žengti Vakarų demokratijos keliu

Rasa Budbergytė: Lietuvos sėkmės istorija galėtų padėti Gruzijai žengti Vakarų demokratijos keliu

Daugiau
Socialdemokratai inicijavo koalicijos peržiūros procesą

Socialdemokratai inicijavo koalicijos peržiūros procesą

Daugiau
Socialdemokratai aiškinasi, ar nebuvo pažeistos procedūros balsuojant dėl Miškų įstatymo

Socialdemokratai aiškinasi, ar nebuvo pažeistos procedūros balsuojant dėl Miškų įstatymo

Daugiau

Nuomonės

Nuomonės 2017 04 11

T. Šileika. Dešiniųjų politologų krokodilo ašaros dėl kairės Lietuvoje

Antikos laikus menantį posakį apie „krokodilo ašaras“ turbūt žino daugelis skaitytojų. Spėjama, kad jo kilmė sietina su dažnai pastebimu reiškiniu, kai krokodilai, dorodami auką, atrodo, ašaroja tarsi jos gedėdami. Pasak gamtos mokslo atstovų, humanistinių paskatų krokodilo elgsenoje ieškoti tikrai neverta, nes šios ašaros tiesiog drėkina akį, kol krokodilas yra sausumoje. Tačiau ši alegorija puikiai tinka apibūdinti Lietuvos dešiniesiems, demonstruojantiems susirūpinimą LSDP ir apskritai politinės kairės likimu mūsų šalyje.

Jei politikų iš dešinės stovyklos pasisakymai LSDP ir politinės kairės atžvilgiu kažką ir gali nustebinti, tai, žvelgiant paviršutiniškai ir nesigilinant į kontekstus, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) politologų susirūpinimas lietuviškąja kaire atrodo natūralus ir suprantamas. Juk sveika demokratija negali egzistuoti be stiprios politinės kairės ar bent į ją pretenduojančių?

Reikia pripažinti, kad didžioji dalis kritinių pastabų, skirtų šiandienos LSDP, kurias savo straipsniuose išdėstė garbūs TSPMI dėstytojai, yra teisingos ir turėtų būti išgirstos. Jei šių mokslininkų pastangos ir patarimai nuoširdūs,  galima daryti prielaidą, kad TSPMI siekia keistis ir tapti tuo, kuo ir visada turėjo tapti – kritinį mąstymą lavinančiu, atviru visiems požiūriams, nešališku politikos mokslų ir politinės demokratijos Lietuvoje švyturiu.                

Deja, vis dar atrodo to good to be truth! Dvidešimt penkerius metus egzistuojanti diplomatų ir politologų kalvė, išlaikoma visų mokesčių mokėtojų pinigais, dalies jos absolventų teigimu, tapo tik kažkuo daugiau nei anų laikų partine mokykla, tik su kita vyraujančia ideologija. Prisimenant, kad TSPMI ilgus metus buvo vienas pagrindinių „neoliberaliosios Lietuvos“ kūrėjų ir strategų, šiuo atsinaujinimu vis dar sunku patikėti. Kritiškesnę visuomenės dalį ilgus metus stebindavo šios mokslo įstaigos akademinės bendruomenės noras būti (matyt, „Dievo Tėvo“) dešinėje. Ir ne tik būti, bet ir plačiai komunikuoti, dažnai net neslepiant vienkryptės didaktikos ir politinio poveikio intencijų. Daug kam TSPMI žmonės viešojoje erdvėje atrodydavo ne kaip demokratinius procesus komentuojantys mokslininkai, o kaip neklystantys žinių luomo atstovai.

Klausydamiesi garsių TSPMI absolventų minčių, dažnai galime pamatyti teisuolio povyzą ir atrasti platų politinės dešinės spektrą: nuo konservatizmo iki liberalizmo ar net nacionalizmo. Bet, paradoksaliausia, kad beveik visi jie pripažįsta tik neoliberalų valstybės raidos kelią. O štai tie, kas tam priešinasi – gali būti pavadinami marginalais, komunistais, prorusiškais, planinės ekonomikos šalininkais, sovietiniais nostalgikais ir pan. 

Todėl šiandieninis TSPMI bendruomenės lyderių susidomėjimas LSDP ir kairės likimu Lietuvoje gali pasirodyti net įžūliai veidmainišku. Kodėl? Nes ar tik ne tas pats elitinis TSPMI dešimtmečius grindė kelią neoliberalios politinės dešinės dominavimui Lietuvos viešojoje erdvėje ir stipriai prisidėjo prie tikrosios politinės kairės nukenksminimo ir net stigmatizavimo mūsų visuomenėje?

Ir pasakysiu dar drąsiau, o gal dabartinė LSDP, kuri, kaip teigiama, lyg ir turėtų atstovauti kairei, bet neatstovauja, taip pat yra ir iš dalies TSPMI, kaip „kadrus“ ruošiančios ir viešąją nuomonę formuojančios institucijos, nuopelnas? 

Kas kitas, jei ne garbioji TSPMI akademinė bendruomenė lietuvišką kairę nuolat susiedavo su prorusiškumu, o skirtis tarp dešinės ir kairės dogmatiškai būdavo nustatoma tik per palankumo Kremliui ar nostalgijos Sovietų Sąjungai prizmę. Ir niekas iš TSPMI bendruomenės nedrįso pasakyti, kad tai yra nesąmonė, nieko bendro neturinti su europinės kairės ir socialdemokratijos bruožais. Sutikite, sociologinėmis apklausomis besiremianti kairės ir dešinės nustatymo metodika nėra pati objektyviausia metodika. Iš TSPMI norėtųsi tikėtis kažko daugiau. 

Ir nieko apie požiūrį į kapitalizmą, samdomą darbą, mokesčių, socialinę, šeimos politiką, valstybę, savivaldą, žmogaus teises ir dar dešimtis kitų aspektų? Jei socializmas vakarietiška tos sąvokos prasme (juk mes norime būti vakarietiški europiečiai, ar ne?) yra neįmanomas be demokratijos, skaidrumo, atvirumo ir įvairovės, žmogaus teisų užtikrinimo, teisinės valstybės ir, o apsaugok, šventoji Margaret, solidarios visuomenės ir mišrios rinkos ekonomikos, apie kokią kairiųjų nostalgiją Sovietų Sąjungai ar meilę Kremliui galime kalbėti? Taip, LSDP istorijoje buvo A. Brazauskas, buvo LDDP (ir nuo SSKP atsiskyrusi LKP), bet buvo ir yra tremtyje gimę socialdemokratai Vytenis Andriukaitis, Juozas Olekas, Julius Sabatauskas, taip pat partijos narių – antikomunistų, antiimperialistų, antikapitalistų ar žmogaus teisių gynėjų. Velniai griebtų, buvo Steponas Karys ir prieškario socialdemokratai, o okupacijos metu buvo veikianti LSDP užsienio delegatūra. Ir, ko gero, XX amžiaus Lietuvos demokratinio valstybingumo nebūtų be kairiųjų. O TSPMI, panašu, kad tai nė motais, jie suokė ir suokia odes konservatizmams ir liberalizmams, kairiuosius laikydami tik ekskomunistais.

Net jei esama kritiškos, bet kitokios, nuosaikesnės nei dešinioji isterija nuomonės Kremliaus politikos atžvilgiu, tai jokiu būdu negali reikšti prokremliškumo ar, anot dešiniųjų, Tėvynės ar kažkokių LDK žemių išdavystės.

Ką apie tai mano TSPMI atstovai? Išskyrus gerb. Kęstutį Girnių, matyt, jie tokiai pozicijai pritaria, nes ir toliau kairės ir dešinės spektras Lietuvoje nustatomas pagal seną TSPMI kurpalių. Ir vėl, pasikartosiu, beveik niekam iš Instituto bendruomenės nekyla klausimų, kad tik toks kairės – dešinės suskirstymas visada bus palankesnis dešiniesiems, ypač konservatoriams ir liberalams.

Kaip pareiškė vienas konservatyvių pažiūrų neslepiantis, jaunas ir perspektyvus mokslininkas bei TSPMI absolventas, kaip gerai, kad šalia yra tokia Rusija ir galime būti budrūs, nes, suprask, ką dešiniesiems reikėtų daryti, jei jos nebūtų. Tikrai, ką reikėtų daryti? Kaip pateisinti visą savo politinę egzistenciją, „taupymus/karpymus“, privatizacijas, mokestinių ir biurokratinių „naštų“ mažinimus ir kitus piliečiams nenaudingus politinius sprendimus. Tokiu atveju patogu net atvirai gąsdinti ir militarizuoti visuomenę, o autoritarinius kaimynus, kad ir kokie jie panašūs bebūtų, vienus vadinti teroristais, o kitų nusikaltimų nematyti, o gal net ir pateisinti.

Bet čia TSPMI bendruomenei viskas gerai, gal tik vėl išskyrus gerb. profesorių K. Girnių, viskas tinka. Dešiniesiems viskas atleistina, jei tik jie ne iš Rusijos, nors V. Putinas bei jo režimas nėra jokia kairė, o tikra, grandiozinė, šaržuojant, beveik klasikinė dešinė.  

Kartais atrodo, kad TSPMI ilgą laiką net nebūta kurso apie politinę kairę, kas yra socializmas vakarietiška to žodžio prasme, kad politinės kairės srovių ir srovelių gali būti žymiai daugiau nei puslapių kažkada garbių akademikų privalomai skaitytoje „Plėšinių“ knygelėje. Dar atrodo, kad TSPMI bendruomenės dauguma apskritai neskiria socializmo nuo komunizmo, nes, matyt, šias sąvokas ėmė ir perkėlė iš anuometinės ideologijos vadovėlių.

Nepaisant to, dešiniųjų „Tvarkos ir teisingumo“ bei Darbo partijų tikrai niekaip nepavyktų įsprausti į europinės kairės rėmus. Bet, pasirodo, kad daliai dešiniųjų TSPMI absolventų pavyksta. Nes, kas ne prie konservatyviai neoliberalaus „šauniųjų“ būrelio, tas – „lievi“, kairieji, ta prasme?

Kita vertus, jei taip parūpo kairė, kodėl įprastomis didaktinėmis TSPMI priemonėmis jos absolventai ir akademikai nesistengė LSDP atvesti į doros, t. y. vakarietiškos kairės kelią anksčiau? O gal kaip tik buvo daroma viskas, kad to kairiojo kelio LSDP niekada ir neatrastų? Atrodo, daug kam buvo paranku, kad demokratinio socializmo siekiamybė ir komunizmo nusikaltimai būtų suplakti į paveikų emocinį kokteilį, o kairiųjų pažiūrų žmonės būtų vaizduojami arba kaip susitepę praeities nuodėme ir korumpuoti, arba kaip neva modernių reformų priešininkai, ar tiesiog kvaileliai (jokių laikų neprimena?).

Atrodo, kad vadinamoji „laisvosios rinkos“ arba neoliberalizmo doktrina, kuri yra tikroji grėsmė demokratijai, tebėra įtakingų Lietuvos žmonių politikos alfa ir omega. Susidaro įspūdis, kad  TSPMI ilgai buvo ir greičiausiai vis dar tikį esą tos elito ideologijos pusėje. Ir tikri kairieji kažkam būtų buvę didele rakštimi sėdmenyse. Nes tik jie galėjo pasipriešinti neoliberaliam Lietuvos eksperimentui.  

Tad kas atsitiko, kad, deja, nutiko priešingai? Savo pačių nelaimei socialdemokratai ir nepartiniams patarėjams iš visokių verslo asociacijų bei konfederacijų įkyriai patariant, TSPMI politologams, bankų ekspertams, teisininkams ir propagandistams uoliai dirbant ideologinį darbą, socialdemokratų lyderiai sėkmingai adaptavo neoliberalios politikos imperatyvus. Galų gale, gal tiesiog žmogiškai išsigando, kad bus murkdomi patyčių purve. Beje, panašūs procesai dabar, atrodo, vyksta su LVŽS.

Neoliberalų pastangos davė vaisių. „Ir nieks kits čia nekalts, mergele LSDP, tik tu pati.“ Kita vertus, kaip lengva vienam iš gundytojo atstovų apsimesti naivuoliu ir dabar apeliuoti į sugundytosios sąžinę. Nieko nepadarysi, tipiškas dešiniojo paternalizmo braižas.

Teko girdėti įdomią nuomonę, kad TSPMI vienu metu labai supanašėjo su Lietuvos laisvosios rinkos institutu. Be to, šios dvi institucijos puikiai bendradarbiavo ir tebebendradarbiauja. Įveskite, prašom, į „google“ „TSPMI ir LLRI“ ir pamatysite gražų ideologinio bendradarbiavimo portfolio. Beje, dabartinis TSPMI vadovas sėkmingai darbavosi šiame prieštaringai vertinamame ir dosniai Lietuvos stambaus kapitalo, tarp jų ir „MG Baltic“ stipriai remiamame „ideologiniame organe“. O ar žinojote, kad LLRI įkūrė buvęs Komunistų partijos Centro komiteto sekretorius, o dabar didžiai gerbiamas liberalas Kęstutis Glaveckas ir taip pat didžiai gerbiamas „MG Baltic“ vadovas Darius Mockus. Taip, jie – nekritikuotini, tikri neoliberalios Lietuvos šventieji, o šventuosius kritikuoti – nuodėmė.

Žinoma, spalvas sutirštinu, bet ar ne toks diskurso lygis viešojoje erdvėje? Ir kokia TSPMI atstovų nuomonė apie jį bei politinės komunikacijos kultūrą šalyje?  O gal dalį atsakomybės TSPMI reikėtų prisiimti ir čia? Sakote, kad nereikėtų, bet juk tą viešąjį diskursą kuria ir buvę TSPMI absolventai?

Tokį lygį toleruoja ir pati jame dalyvauja „pažyminę demokratiją“ diegianti ir už „Lietuvą be patyčių“ kovojanti Prezidentūra. Panašu, kad jos įtakoje atsidūrusi, visų mokesčių mokėtojų pinigais išlaikoma LRT taip pat mėgsta informaciją, ypač iš užsienio naujienų skilties, perkošti  TSPMI vyravusių politinių vertybių rėčiu. O pastaruoju metu ir pagelbėti lietuviškosios laisvosios rinkos riteriams jų verslo reikaluose.

Ar ne be TSPMI intelektualų pastangų mes ne tik Lietuvos politiką, bet ir istorinius laikotarpius vertiname juodai arba baltai, be jokių pilkų atspalvių ir potepių? Taip LTSR patirtį laikydami priešiška, kažkokia svetima patirtimi, jos netyrinėdami, kaip kultūrinio ir tapatybės tapsmo fenomeno, be kurios, matyt, nebūtų nei Kovo 11-osios, nei Sausio 13-osios, nei pačios SSRS griūties, ją kažkodėl lengva ranka „dovanojame“ Putino propagandai. Taip, taip, tai yra diskusijų objektas, bet kodėl apie tai nediskutuojame?

Ir jei manote, kad šiuo rašinėliu ginu LSDP  – nė velnio. Ji nėra be nuodėmės ir neišvengusi klaidų. Man kaip tik pikta dėl dalies jos lyderių pasidavimo neoliberaliai propagandai ir jos užsakovams. Bet juodinama ši partija pernelyg dažnai, kartais perdėtai ir ne visada pagrįstai, kai nepraleidžiama progos jai vėl ir vėl priminti komunistinės praeities, priklijuoti korupcijos etiketę, būtinai pabaksnoti į nomenklatūrinę sąrangą, kurios apraiškų, deja, bet dar pasitaiko. Kaip ir didžiausioje Lietuvos partijoje pasitaiko visokių žmonių.

Tik kodėl tada nebaksnojama ir į kitas (dešiniąsias) partijas, tikėtina, korumpuotas, oligarchines, autoritarines, valdomas „uabiniu“ principu, ir pan., kurios atvirai atstovauja stambiojo kapitalo interesams, kuriose nei buvusių komunistų, nei komjaunuolių netrūksta (jei jau tai laikote įgimta nuodėme)? Gal tada atsirastų drąsos pabaksnoti ir į Daukanto aikštę ir nomenklatūrinius pėdsakus ten? O gal tai TSPMI mokslininkams yra tabu?

Nepykite, šaunieji TSPMI, bet Vytauto Didžiojo ar Mykolo Riomerio universitetų politologų įžvalgos šiandien atrodo objektyvesnės.

Bet raginu būti optimistais. Dabar yra puiki galimybė socialdemokratams atsinaujinti ir tapti europietiška kairiąja partija, nebijoti pripažinti klydus (errare humanum est), išmokti atsiprašyti ir pasitaisyti. Ir jei atsinaujinti dėl kažkokių priežasčių nepavyks, o taip nutikti gali, tikėtina, Lietuvoje atsiras nauja kairioji partija.  Esu įsitikinęs, kad tiek LSDP, tiek ir TSPMI atsities, abi atras kairiąją politinio spektro pusę, be Kremliaus ir sovietinių nostalgijų bei buvusios sistemos atributų, be fobijų ir etikečių, tikrą, kairiųjų pasaulį ir neatrastus laisvės bei lygybės horizontus. Ir, patikėkite, šis pasaulis žymiai įdomesnis ir gyvesnis nei dešiniųjų celės aukštomis sienomis. Peace.

                     

Komentarai:

Rašyti komentarą Skaityti komentarus (0)