Kitos naujienos

EP sesijoje: nelygybės mažinimas, vartotojų apsauga, antidempingas, pabėgėliai, Rytų partnerystė ir susirūpinimas dėl Lenkijos

EP sesijoje: nelygybės mažinimas, vartotojų apsauga, antidempingas, pabėgėliai, Rytų partnerystė ir susirūpinimas dėl Lenkijos

Daugiau
LSDP gretas pastarąjį mėnesį papildė daugiau nei 100 naujų narių

LSDP gretas pastarąjį mėnesį papildė daugiau nei 100 naujų narių

Daugiau
Socialdemokratės: seksualinis priekabiavimas – smurto forma prieš moteris

Socialdemokratės: seksualinis priekabiavimas – smurto forma prieš moteris

Daugiau
Vilniaus rajono skyriaus ataskaitinis susirinkimas

Vilniaus rajono skyriaus ataskaitinis susirinkimas

Daugiau
Vilniečių pastangos ne veltui – šabakštynas nebus užstatytas, o virs parku

Vilniečių pastangos ne veltui – šabakštynas nebus užstatytas, o virs parku

Daugiau

Nuomonės

Nuomonės 2017 05 16

V. Beržiūnaitė. Vita Beržiūnaitė: pagerinkime daugumos, o ne tik saujelės žmonių gyvenimą!

Socialdemokratija XXI amžiuje

Negerėjanti, o neretai ir prastėjanti socioekonominė situacija Vakarų pasaulyje skatina visuomenę priešintis tradiciniams politiniams elitams. Tą parodė ne tik referendumas dėl Didžiosios Britanijos pasitraukimo iš ES („Brexit“), bet ir dešiniųjų (nacionalistinių) politinių idėjų išpopuliarėjimas JAV, Nyderlanduose, Prancūzijoje ir Vokietijoje.

Lėtas arba nepakankamas Vakarų šalių ekonomikų augimas tarsi įspeičia į kampą. Priemonės, kurių pagalba visuomenėje atsirastų daugiau solidarumo, socialinio teisingumo, lygybės vis rečiau įtraukiamos į politinę darbotvarkę. Maža to, sunkumai ekonomikoje, o ir apskritai kapitalo dominavimas šių dienų tarptautinėje sistemoje suteikia galimybę jo atstovams vis labiau spausti politinių elitų narius, kad šie patvirtintų tik jiems palankias politines programas. Argumentuojama, esą darbuotojų socialinė apsauga yra mažiau reikšminga, nei verslas ir jo sumokami mokesčiai. Arba teigiama, kad socialinė lygybė visuomenėje neskatina konkurencijos, tad ir tobulėjimo ir pan. 

Viena vertus, iš dalies galima sutikti su šiais argumentais. Iš tiesų, jei ekonominė padėtis šalyje yra sudėtinga, nauji mokesčiai, pernelyg griežti darbo kodeksai ar kiti suvaržymai riboja ar net apsunkina veikimą – pavyzdžiui, dėl to gali mažėti darbo našumas ir efektyvumas, kai kurie visuomenės nariai įpranta gyventi socialinių išmokų ir t. t. Ir, be abejo, tai nėra sąlygos ekonomikai vystytis ar produktyvumui didėti.

Pagaliau neproporcingai dideli mokesčiai, nelanksti darbo sistema riboja investicijas, nes investuotojai visuomet ieškos tų regionų, kur jiems veikti (kurti, gaminti) apsimoka. T.y. kur darbo jėga pigesnė, o darbuotojus saugantys įstatymai – lankstesni ir kt. 

Kita vertus, socialinės problemos taip pat lėtina ekonomiką ir vystymąsi. Ir jei šios problemos nustumiamos į politikos paraštes, galiausiai tai gali sukelti katastrofiškų padarinių. Štai, Lietuvoje ilgą laiką ignoravome pajamų nelygybės problemą, o ką dabar turime? Precedento visoje Rytų Europoje neturinčią emigraciją, kas jau netolimoje ateityje suponuos tokį dirbančiųjų ir nedirbančiųjų visuomenės narių santykį, jog valstybės finansai tiesiog patirs paralyžių. Juk visi suvokiame, kad Lietuvoje netrukus gali likti po lygiai dirbančiųjų ir nedirbančiųjų. O jei pirmųjų liks net mažiau. Tai kaip tuomet bus formuojama finansų politika? Vėl „karpymai“, „naktinės reformos“? O kas tada? Vėl emigracija? Kas bus, kada liks tik senjorai ir moksleiviai bei studentai?

Nuo to skaudžiai nukentės ir verslas – toliau augs mokesčiai, nes valstybei juk reikės išlaikyti sistemą. Trūks darbuotojų, ypač kvalifikuotų, kurių įsivežti iš Rytų Europos yra neįmanoma. Ar ateis tarptautinis verslas? Galbūt. Nors konkurencija šioje srityje – didžiulė. Juk greta Lietuvos yra pigios darbo jėgos turinti Baltarusija. Galų gale, Ukraina. Ką jau kalbėti apie Pietryčių Aziją. 

Oficialiai teigiama, kad gyventojų skaičius Lietuvoje nuo 1990 m. buvusių 3,8 mln. sumenko maždaug milijonu – iki 2,8 mln. (šiais metais). 2016 m. iš Lietuvos išvyko net 50 tūkst. žmonių, o per pirmuosius du šių metų mėnesius – 14 tūkst., t. y. po 7 tūkst. per sausį ir vasarį. 2015 m. Lietuvą paliko 40 tūkst. žmonių. Maždaug tiek gyvena Mažeikiuose ar Marijampolėje. Europos statistikos agentūra („Eurostat“) piešia niūrią prognozę Lietuvai – po trijų dešimtmečių šalyje gyvens 2 mln. žmonių, o per 40 metų liks pusė tiek gyventojų, kiek buvo 1990 m.

Deja, dabartinės emigracijos tendencijos verčia abejoti net ir šia pesimistine „Eurostato“ prognoze – tikėtina, kad situacija bus dar blogesnė. 

Tarptautinio Valiutos Fondo vadovė Christine Lagarde įspėjo, kad stabilų ekonomikos augimą stabdo ne tik pajamų nelygybė, bet ir viduriniosios klasės nykimas išsivysčiusiose šalyse. Jei, pasak jos, viduriniosios klasės atstovai XX a. 8-ojo deš. pradžioje sudarė apie 61 proc., tai šiuo metu – 49,7 proc.

Remiantis Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) duomenimis, Lietuva pagal pajamų nelygybę užima net 8 vietą pasaulyje – Gini koeficientas, atspindintis pajamų tarp namų ūkių paskirstymo netolygumą, mūsų šalyje siekia net 0,37. T. y. beveik 40 proc., kaip Rusijoje ir JAV, kuriose ši problema diena iš dienos ryškėja. Tuo metu EBPO priklausančių šalių vidurkis 2014 m. buvo 0,318 Gini koeficiento. Maža to, organizacija yra įspėjusi, kad Lietuvoje skurdo riziką patiria vis daugiau jaunų žmonių.

Lietuvos ekonomikos variklis tebėra vidaus vartojimas. Tuo tarpu pajamų nelygybė, skurdo lygio augimas ir kiti negatyvūs veiksniai mažina gyventojų perkamąją galią, kas savo ruožtu lėtina ekonomiką.

Be to, nors deklaruojama, kad Lietuvos ūkis auga, dėl milžiniškos pajamų nelygybės daugelis lietuvių to nejaučia. Tai yra viena iš emigracijos priežasčių. Anot Vilniaus universiteto mokslininkų atliktos studijos, per pastarąjį dešimtmetį 15 proc. turtingiausių Lietuvos gyventojų atiteko 35-40 proc. visų pajamų augimo, o 15 proc. neturtingiausių – 4-5 proc.

Ką daryti?

Pavyzdžiui, galima būtų surinkti daugiau mokesčių į šalies biudžetą, skaičiuojant nuo bendrojo vidaus produkto (BVP). Paprastai tariant, reikia ne vis kelti mokesčius, nes tai beveik visuomet neigiamai atsiliepia ir taip daug mokesčių sumokantiems darbdaviams ir dirbantiesiems, bet sutvarkyti mokestinę sistemą taip, kad niekas negalėtų ja piktnaudžiauti: slėpti arba iš viso nemokėti priklausančių mokesčių dalies.  

Mūsų šalyje surenkami mokesčiai iki šiol sudaro vieną iš mažiausių BVP dalių tarp visų Bendrijos narių. Lietuvoje šis rodiklis gal ir artėja link 30 proc., bet Danijoje jis jau siekia 50 proc. Ką rodo toks prastas biudžeto surinkimas? Tai, kad Lietuvos mokesčių sistemoje yra apstu landų, su kurių pagalba galima arba išvengti mokesčių, arba sumokėti jų mažiau, nei būtų galima. O juk didesnis valstybės biudžetas (žinoma, nešvaistant pinigų nereikalingoms ir jokios naudos ateityje neturėsiančioms iniciatyvoms ir projektams) reiškia, kad daugiau pinigų atiteks gyventojų gerovės užtikrinimui.

Kitas mokesčių klausimas – kapitalo mokesčiai. Ir čia jau verslas turi pademonstruoti lankstumą. T. y. suvokti, kad neprisidėjus prie bendros gerovės, kentės visi.

Kalbant apie mokesčių sistemos progresyvumą, vėlgi, būtina užtikrinti, kad mokesčių našta nebūtų uždėta jau ir taip Lietuvoje tirpstančiai viduriniajai klasei.

Pavyzdžiui, kodėl kalbama apie tai, kad Lietuvoje turi būti įvestas visuotinis automobilių mokestis? O kodėl nekalbama apie tai, jog toks mokestis pirmiausia turi būti taikomas tiems, kas įsigyja itin prabangius automobilius? Kodėl eilinis dirbantysis, vos ne vos išgalintis vidutinės klasės automobilį, sumoka vienodai mokesčių, kaip ir kokios nors įmonės bosas? O gal ir toliau galvosime, kad kažkieno teisė į prabangų „Audi“, „BMW“ ar „Mersedesą“ – reikšmingesnė, nei mūsų visuomenės sveikata, švietimas ir pagaliau orumas?

Pagaliau reikia galvoti ir apie tai, kad kiekvienas dirbantysis privalo jaustis oriai ir saugiai. Tačiau tam jis turi įgyti svertų prieš darbdavį. Dėl to reikia stiprinti profsąjungas, o galbūt ir reikšmingą dalį įmonių valdymo perduoti tiems, kas jose dirba, o ne valdo.

Kai kurioms pasaulio šalims net nereikia darbo kodeksų, kadangi jose santykius tarp darbuotojo ir darbdavio padeda sureguliuoti profsąjungos. Šios organizacijos – įtakingos, politiškai aktyvios. Lietuvoje, deja, padėtis yra priešinga. Vos 8 proc. lietuvių dirbančiųjų dalyvauja profsąjungų veikloje. Tai – katastrofiška statistika.

Apibendrinant: būdų pagerinti daugumos, o ne tik saujelės žmonių gyvenimą yra, tik nėra valios to daryti. Kairiosios idėjos – slopinamos, marginalizuojamos, nes ta „saujelė“ turi didelę įtaką. Vis dėlto ateityje kairiojo judėjimo jau nebebus įmanoma sustabdyti.

 

Vita Beržiūnaitė

Komentarai:

Rašyti komentarą Skaityti komentarus (0)