Kitos naujienos

Teismas: Širvintose Ž. Pinskuvienės naudai buvo perkami balsai

Teismas: Širvintose Ž. Pinskuvienės naudai buvo perkami balsai

Daugiau
Vilniaus socialdemokratams toliau vadovaus A. Kontrimienė

Vilniaus socialdemokratams toliau vadovaus A. Kontrimienė

Daugiau
Seimo narys M. Bastys paskelbė neremiantis frakcijų koalicijos parlamente

Seimo narys M. Bastys paskelbė neremiantis frakcijų koalicijos parlamente

Daugiau
LSDP Etikos ir procedūrų komisija paviešino protokolą

LSDP Etikos ir procedūrų komisija paviešino protokolą

Daugiau
SRDK pirmininkas A. Sysas buvo išprašytas iš frakcijų koalicijos

SRDK pirmininkas A. Sysas buvo išprašytas iš frakcijų koalicijos

Daugiau

Nuomonės

Nuomonės 2017 07 24

M. Skomantienė. Regioninė nelygybė? Sprendimas seniai išrastas – darbo vietos

Regioninė socialinė nelygybė tarp sėkmingų didmiesčių ir kitų Lietuvos regionų, ypatingai tokių, kaip pasienio ar kuriuose gyventojų daugumą sudaro tautinės mažumos, yra nenaudinga ne tik patiems atsilikusiems, t.y. daugiau socialinių ir ekonominių sunkumų patiriantiems regionams, bet ir visai Lietuvai bei jos visuomenei, įskaitant tą patį Vilnių, Kauną ar Klaipėdą.

Kodėl? Nors moksliniai tyrimai tai patvirtina, tačiau matoma ir plika akimi – kuo visuomenėje daugiau socialinės (pajamų, lyčių, regionų ir kt.) lygybės, tuo ji labiau materialiai klestinti, o gyventojai laimingesni, ir atvirkščiai.

Tai puikiai įrodo Šiaurės Europos valstybės – koreliuoja jų aukštas BVP lygis vienam žmogui ir žemas GINI pajamų nelygybės indeksas. 2015 metais šie rodikliai atitinkamai buvo Švedijoje 124 ir 25,2, Islandijoje 123 ir 23,6, Norvegijoje 170 ir 23,9 (kai ES BVP vienam žmogui – 100, ES GINI – 31, Lietuvoje atitinkamai – 75 ES vidurkio ir 37,9).

O nedarbas, skurdas, socialinė nelygybė ir atskirtis generuoja krūvą problemų: emigraciją, korupciją, šešėlinę ekonomiką, nusikalstamumą, įtampas visuomenėje, nepasitenkinimą ir nepasitikėjimą šalies valdžia ir joje veikiančia demokratija, silpnina pasididžiavimo savo valstybe jausmą ir gyventojų solidarumą. Nedarbas ir skurdas blogina bendrą žmogaus gyvenimo kokybę (įskaitant fizinę ir emocinę sveikatą, gyvenimo trukmę ir kt.)., skatina smurtą šeimose ir savižudybes.

Sprendimas – paprastas, bet ir sudėtingas: darbo vietų kūrimas regionuose. Minimalus tikslas turėtų būti bent jau išlaikyti esamas darbo vietas, o maksimalus – kurti gerai apmokamas ir aukštos kvalifikacijos darbo vietas.

Regioninės socialinės nelygybės Lietuvoje mastas išlieka didelis. Diferenciacija ryški, vertinant nedarbo, sukuriamų darbo vietų, algų ir pajamų apskritai, skurdo, emigracijos, BVP, investicijų rodiklius. Laisvoji rinka juk nesureguliuos skirtumų tarp šalies regionų išsivystymo lygio – būtinas valstybės ir vietos valdžios įsikišimas.

Taip, provincijoje susikūręs skurdo, nedarbo ir emigracijos ratas. Ten, kur emigracija, ten ir nedarbas, ten ir darbo vietos nei sukuriamos, nei planuojamos sukurti, nes emigracija dažnai nemažina nedarbo. Kadangi, kai žmonės išvyksta, prekių ir paslaugų suvartojama vis mažiau, tada nyksta verslas ir gamyba, o kartu – ir darbo vietos, kvalifikuoti profesionalai emigruoja paskui darbą, mažėja regiono BVP ir surenkamų mokesčių, auga šešėlinė ekonomika...

Šiandien pripažįsta ir politikai, ir biurokratai, ir ekspertai: buvo padarytos su stojimo į ES pasiruošimo procesu pradėtoje vykdyti Lietuvos regioninėje politikoje ir ES finansinės paramos paskirstyme: didžioji dalis finansinės paramos, skirtos regionų plėtrai, buvo išnaudota socialinės – inžinerinės infrastruktūros kūrimui, o ne darbo vietų kūrimui ir užimtumo didinimui.

Tokios infrastruktūros kūrimas reikalingas, nes verslas pirmiausia „nusėda“, o žmonės kuriasi ten,  kur ji egzistuoja. Tačiau kai infrastruktūros kūrimas yra savitikslis, o ne tam, kad paskatintų regiono vystymąsi ir pagerintų ten gyvenančių žmonių gyvenimą, nemažai pinigų gali būti išmetama į balą.

Taigi, sprendimas paprastas – tik darbo vietos. Apie tai daug šnekama, politikai verkia, kad reikia stabdyti emigraciją iš regionų, Lietuva išsivaikšto, tauta nyksta, bet rezultatai kuriant darbo vietas nėra patys geriausi.

Kaip tai padaryti? Minimalus tikslas – išlaikyti esamas darbo vietas. Blogas pavyzdys – 2008-2012 metų A. Kubiliaus vyriausybės užimtumo politika, kai milijoninė valstybės parama buvo skiriama įmonėms, vykdančioms modernizaciją, kuri skatino atleisti darbuotojus. Daugelis Europos valstybių ypatingai ekonominės krizės metu laikėsi politikos remti verslą, išsaugantį arba kuriantį darbo vietas. O jei darbo vietos naikinamos, turi būti sudaromos realios, o ne teorinės sąlygos žmonėms (ne tik trumpalaikiams, bet ir ilgalaikiams bedarbiams) rasti darbą, apmokant ir persikvalifikuojant, o ne emigruojant.

Daugelyje labiau išsivysčiusių valstybių, tokių kaip Vokietija, vyrauja požiūris, kad, jei žmogus turės darbą, jis turės pajamas ir galės naudotis viešosiomis ir privačiomis paslaugomis ir gyventi visavertį gyvenimą. O tai didins vartojimą, gyvins vietos ekonomiką ir, žinoma, mažins socialinę regioninę nelygybę ir atskirtį. Kas ypatingai aktualu Lietuvai – tai taupys visų mokesčių mokėtojų pinigus, nes valstybei nereikės mokėti pašalpų ir pan.

Čia ir būtų atsakymas Edmundui Jakilaičiui, bankų ekspertams ir kitiems, per urėdijų reformą balsu uždavinėjantiems tą patį klausimą – kam išsaugoti nereikalingas darbo vietas arba darbo vietas tik tam, kad kažkas turėtų darbą. Juk pagal tokią logiką, savo piliečių Lietuvai tarsi nereikia: tegul emigruoja – nėra žmogaus, nėra problemos.

Žinoma, siekiant sukurti kokybiškas darbo vietas, reikia investicijų, ir ne tik tiesioginių užsienio, bet pirmiausia – mūsų valstybės. Užsieniečiai juk neinvestuos ten, kur nėra reikiamos infrastruktūros, palankios verslui ir investicijoms valdžios ir, svarbiausia, žmonių – motyvuotų, išsilavinusių, kvalifikuotų ir pan.

Vėlgi, nereikia išradinėti dviračio: priemonės kurti darbo vietas jau seniai išbandytos ir svarstytos Lietuvos valdžios – tereikia jas įgyvendinti. Teritorinių socialinių ir ekonominių skirtumų mažėjimą gali užtikrinti tik valdžios institucijų, socialinių ir ekonominių partnerių (verslo, profsąjungų), mokslo ir mokymo įstaigų (univesitetų, kolegijų) tikslinga ir sukoordinuota veikla, kurią vykdant atsiveria 5 galimybės: 1) kuriama palanki ekonominė aplinka verslo plėtrai, 2) versle diegiamos įvairios mokslinės, technologinės ir vadybinės inovacijos, 3) investuojama į regiono socialinę–inžinerinę infrastruktūrą, 4) rūpinamasi reikalingų regiono verslui darbuotojų mokymu ir perkvalifikavimu, 5) sudaromos sąlygos jų atvykimui iš kaimo vietovių į miestus arba iš kitų regionų.

ES finansinės paramos dalį, skirtą regionų plėtrai, reikia padidinti iki 25 proc. (2014–2020 m. finansiniam laikotarpiui ji buvo padidinta nuo 10 iki 15 proc.), kad realiai mažėtų socialiniai ir ekonominiai skirtumai tarp Lietuvos regionų.

Lietuvai reikia orientuotis į horizontaliąją regioninę politiką ją labiau decentralizuoti, didesnį sprendimų priėmimo svorį perkeliant į regionų tarybas ir stiprinant savivaldybių finansinę ir funkcinę autonomiją bei atskaitomybę, o kartu ir centrinės valdžios ir piliečių pasitikėjimą jomis.

Galima pasimokyti iš paprastų, bet veiksmingų kitų Europos valstybių pavyzdžių, kuriant darbo vietas regionuose.

Ko dar reikia sėkmingai kuriant darbo vietas regionuose? Keisti politikų, centrinės ir vietinės valdžios, o taip pat ir verslo elito bei žiniasklaidos „isteblišmento“ menkinantį ir instrumentinį požiūrį į kitus Lietuvos piliečius, kuris nemaža dalimi ir yra tos socialinės nelygybės pasekmė.

Komentarai:

Rašyti komentarą Skaityti komentarus (0)