Kitos naujienos

EP sesijoje: nelygybės mažinimas, vartotojų apsauga, antidempingas, pabėgėliai, Rytų partnerystė ir susirūpinimas dėl Lenkijos

EP sesijoje: nelygybės mažinimas, vartotojų apsauga, antidempingas, pabėgėliai, Rytų partnerystė ir susirūpinimas dėl Lenkijos

Daugiau
LSDP gretas pastarąjį mėnesį papildė daugiau nei 100 naujų narių

LSDP gretas pastarąjį mėnesį papildė daugiau nei 100 naujų narių

Daugiau
Socialdemokratės: seksualinis priekabiavimas – smurto forma prieš moteris

Socialdemokratės: seksualinis priekabiavimas – smurto forma prieš moteris

Daugiau
Vilniaus rajono skyriaus ataskaitinis susirinkimas

Vilniaus rajono skyriaus ataskaitinis susirinkimas

Daugiau
Vilniečių pastangos ne veltui – šabakštynas nebus užstatytas, o virs parku

Vilniečių pastangos ne veltui – šabakštynas nebus užstatytas, o virs parku

Daugiau

Nuomonės

Nuomonės 2017 08 23

T. Šileika. Demokratijos pro‘testas Lietuvoje

Istorija, kai Kaune policijos pareigūnai jėga sulaikė, pristatė į komisariatą ir apkaltino nepaklusnumu tris asmenis, protestavusius prieš medžių kirtimą autoritarinio Prezidento vardu pavadintoje alėjoje, į Lietuvos viešąją erdvę vėl grąžino diskusijas apie protesto kultūrą. Vis tik, ši istorija dar kartą priminė, kad Lietuvoje ši - viena pagrindinių demokratijos kolonų yra avarinės būklės ir reikalauja skubios renovacijos. Na, nebent sėkmingiausia protesto kultūros apraiška šiandienos Lietuvoje laikytumėme vis nesiliaujančią emigraciją.

Demonstracijos, socialiniai protestai, mitingai, streikai ir kitokios pilietinio aktyvizmo formos Lietuvoje itin retas reiškinys. Šiuo požiūriu, Lietuvą, atrodo, pralenkė net Rusija, kurioje protestuoti prieš į autoritarizmą linkusią valdžią, nepaisant gręsiančių sankcijų, išdrįsta vis didesnė visuomenės dalis, ką jau kalbėti apie Lenkiją ar Vakarų Europos šalis. Keista, nes demokratija auga, kartu su protesto kultūra. Be jos, keblu kalbėti ir apie pačią demokratiją apskritai.

Garsiai pasakyti, kas tavo manymu yra neteisinga,  parodyti poziciją veiksmais, taikiai ir nesukeliant grėsmės kitiems, yra kiekvienos demokratinės visuomenės nario teisė ir pareiga. Deja, Lietuvoje vyrauja kitoks įsitikinimas, kad kiekvienas tvarkosi tik savo darže, lyg viešieji reikalai, savivalda, valstybė būtų kažkieno kito, o ne kiekvieno piliečio reikalas. Ką jau kalbėti apie solidarią paramą kito bendrapiliečio pastangoms apginti viešąjį interesą.

Bet, žinote, apkaltinti mentalitetą – visada lengviausia, kaip ir užsiimti savinieka. Juk sakyti, kad mes nemokame kovoti ir būti solidarūs nėra teisinga. Prisiminkime daugiatūkstantinius Sąjūdžio mitingus ir Baltijos kelią. Prisiminkime disidentus ir rezistenciją, o atsukus laikrodžio rodykles, atkuriamo valstybingumo aušroje, prisiminkime moterų, studentų ir darbininkų demonstracijas ar masinius streikus. Tai gi, tai – mūsų genuose. Bėda ta, kad dabar mums kažkas nutiko, kažkas mus nuo to sulaiko, nors ir suprantame, kad daug kas vyksta ne taip, kaip norėtume.

Kažkas pasakys, kad ir protestuoti nėra prieš ką? Gal būt. Bet tada neprotestuotumėme kojomis ir laimingai gyventumėme čia Lietuvoje. Kitaip, matyt, emigrantų pilni lėktuvai nekiltų Londono ar Oslo link, o po kiekvienų naujų rinkimų vėl ir vėl nebekalbėtume apie nuvylusias naujas politines jėgas. Pripažinkime, greičiausiai, yra taip, kad kažko bijome. Arba bijome išeiti iš komforto zonos, susipykti su galia disponuojančiu arba, labiausiai, tikėtina,  praeities santvarkos pasąmoninių aidų, kurių dar apstu valdžios, kad ir demokratiškai išrinktos ir piliečių santykiuose.

Anuomet, sovietinėje santvarkoje, nepaklusti ar dvejoti, kvestionuoti sistemą, komunistų santvarkos požiūriu, reiškė būti nenormaliu ir turinčiu psichinių problemų. Taip, taip, dėl to galėjai atsidurti psichiatrinėje ligoninėje. Sąjūdžio laikais tuo suabejota, bet, atkūrus nepriklausomybę bei komunizmą pakeitus nauja – „laisvosios rinkos arba neoliberalizmo ideologija“, kai paprastas žmogus pradėjo vėl jaustis nieku, nereikšmingu, niekam nereikalingu ir bejėgiu, tikėtina, pasąmonėje vėl buvo aktyvuotos senosios baimės ir noras apsaugoti nuo nemalonumų save bei savo artimuosius. Nes prieštarauti, nesutikti su galia disponuojančiu Lietuvoje vis dar reiškia ne demokratiją ir pamatinių žmogaus teisių deklaravimą, o rango,  status quo  tvarkos pažeidimą už kurį gali būti nubaustas pono.

Atrodo, kad Lietuvoje tiek protestuojantieji, tiek ir tie, prieš kurių sprendimus protestuojama neranda bendros kalbos ir sunkiai siekia sutarimo. Galia disponuojantieji kitokią nuomonę turinčius  laiko priešais ir į protestuojančius paprasčiausiai nekreipia dėmesio, o trūkus kantrybei reaguoja jėga. Matyt, taip jiems elgtis leidžia ir pasyvi, nesolidari visuomenė.  

Be to, atrodo, kad ir pats, savo politinėmis pažiūromis dešinysis, elitas yra pasirūpinęs, kad protestuoti Lietuvoje būtų kuo sunkiau, kad reikėtų kuo daugiau dokumentų, leidimų ir suderinimų su valdžia bei jos struktūromis. Atkreipkite dėmesį, kad Lietuvoje beveik nestreikuojama, o apie streikų sėkmę apskritai sunku kalbėti. Tuo tarpu, Vakarų Europoje tai yra priemonė, kuri ne tik gerina samdomą darbą dirbančiųjų sąlygas, bet kartais keičia ir Vyriausybių planus. Žodžiu, Lietuvoje, kaip ir toje iš baudžiavos laikų atėjusioje patarlėje, kad „tyla – gera byla“, nepaisant to, kad visi mato, jog „iš mėšlino maišo lenda yla“.

Vis tik, norėtųsi priminti, kad protestuoti ir nesutikti, demokratinėje santvarkoje reiškia tikėtis dialogo, diskusijos su tais, kurių pusėje galios instrumentai ir kurie yra deleguoti priimti sprendimus. Galų gale, bent tikėtis kažkokio kompromiso.  Taip turi būti ir taip vieną dieną bus ir Lietuvoje, jei mums rūpi išsaugoti demokratiją.

Todėl protestuotojų suėmimas Laikinojoje sostinėje ne tik apnuogino gan sėkmingą mero Visvaldo Matijošaičio viešųjų ryšių kampaniją „Kaunas atsigauna“, bet ir, eilinį kartą mums priminė, kad  galia disponuojantieji Lietuvoje nėra linkę kalbėtis su kitokį požiūrį turinčiais piliečiais, o problemą sprendžia pasitelkdami savo galios svertus, šiuo atveju, policiją. Taip, policija tik dirba savo darbą. Bet kur demokratiškai išrinkti politikai ir jų pareiga demokratinėje santvarkoje komunikuoti savo sprendimus bei ieškoti sutarimo su jų sprendimais nepatenkintais žmonėmis?  Juk pirmiausia kauniečiams reikėjo viešos informacijos ir aiškių argumentų, dėl ko kertami medžiai A. Smetonos alėjoje. Žmonėms pradėjus protestuoti, reikėjo kažkam iš savivaldybės vadovų atvažiuoti ir kalbėtis, o ne jėga bandyti sutramdyti miestiečių reiškiamą nuomonę ir poziciją bei primesti visiems savo valią.

Ir vis tik, jei norime atviros ir demokratinės Lietuvos su laisva ir solidaria visuomene, teks išmokti šias pamokas ir atrasti politinės valios keistis. Taip pat, kaip iš apribojimų, baimių ir galimų sankcijų grėsmės išlaisvinti protesto kultūrą Lietuvoje.  Juk, vardan Tos, Demokratinės!

 

Tomas Šileika, socialdemokratas

delfi.lt

Komentarai:

Rašyti komentarą Skaityti komentarus (0)