Kitos naujienos

Socialdemokratai aiškinsis dėl sportininkų finansavimo

Socialdemokratai aiškinsis dėl sportininkų finansavimo

Daugiau
Skyrių balsavimas pasibaigė: dauguma nori trauktis iš koalicijos su LVŽS

Skyrių balsavimas pasibaigė: dauguma nori trauktis iš koalicijos su LVŽS

Daugiau
G. Kirkilas sveikina Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenę

G. Kirkilas sveikina Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenę

Daugiau
Dar vienas kirtis regionams: mokslo centrai rajonuose nesteigiami?

Dar vienas kirtis regionams: mokslo centrai rajonuose nesteigiami?

Daugiau
LSDP Vilniaus rajono skyriaus sąskrydis

LSDP Vilniaus rajono skyriaus sąskrydis

Daugiau

Nuomonės

Nuomonės 2017 09 04

I. Šiaulienė. Lietuvai reikia progresinių mokesčių ir štai kodėl

Lietuvoje, tikriausiai,  nėra kito panašaus termino, kuris keltų tiek aistrų ir emocijų. Progresinis pajamų apmokestinimas arba tiesiog „progresiniai mokesčiai“ yra lyg koks Lietuvos verslo ir su juo susijusio politinio elito dirgiklis, lyg lengva elektros srovė nukrečianti samdomus žiniuonis ir ekspertus.

Vos Lietuvoje viešojoje erdvėje užsimenama apie progresinių mokesčių įvedimo būtinybę, žiū, tuoj pat atsiranda garbių nuomonės lyderių kontrargumentų, dažniausiai ideologiškai taikančių į paprasto lietuvio emocingąjį „aš“. Ir visai nesvarbu, kad progresiniai mokesčiai tam paprastam žmogui reikštų mažesnius mokesčius ir didesnes galimybes, vėl ir vėl bandoma įtikinti, kokia tai yra nevykusi mintis. Tik ar tikrai tokia nevykusi?

Kalbant paprastai, progresinis apmokestinimas nėra, kaip dažnai bandoma pateikti, kažkoks „pavydo“ ar „keršto“ vos vos geriau gyvenantiems ar sėkmingesniems mokestis.

Prieš pradedant ardyti lietuviškus mitus apie progresinį apmokestinimą, reikėtų pradėti nuo pradžių. Tai gi, „progresinis apmokestinimas“ -  tokia gyventojų pajamų apmokestinimo sistema, kai žmogaus gautos pajamos apmokestinamos pagal tam tikrai mokesčių mokėtojų grupei taikomą gyventojo pajamų mokesčio (GPM) tarifą, dažniausiai dar ir įvertinus gausybę aplinkybių: mokesčių mokėtojo amžių, šeiminę, socialinę, darbo ar kitokią padėtį ar aplinkybių sumą.  

Labai paviršutiniškas ir grubus pavyzdys: įsivaizduokime, kad egzistuoja tokia progresyvi pajamų apmokestinimo sistema su 4 laipteliais ir atitinkamais GPM tarifais:

  • 1 laiptelis – 0 proc. GPM tarifą moka tie, kas turėjo iki 10 tūkst. eurų metinių pajamų.
  • 2 laiptelis – 10 proc. GPM tarifą moka asmenys, gaunantys 10-25 tūkst. eurų metinių. Iki 10 tūkst. pajamų mokesčių mokėti nereikės, bet 10 proc. bus mokama tik nuo pajamų, kurios viršijo 10 tūkst.
  • 3 laiptelis – metinės pajamos virš 25 tūkst. iki 60 tūkst. eurų imtinai apmokestinamos 25 proc. tarifu. Iki 10 tūkst. mokesčiai nemokami. Pajamos  iki 25 tūkst. eurų bus apmokestinamos 10 proc. ir tik viršijanti 25 tūkstančius eurų pajamų dalis bus apmokestinta 25 proc.
  • 4 laiptelis – metinės pajamos virš 60 tūkstančių eurų – taikomas 35 proc. tarifas. Viskas atitinkamai, kaip ir 3 laiptelyje, tik  tai pajamų daliai, kuri viršija 60 tūkstančių bus taikomas 35 proc. tarifas

Suprantama, kad jei žmogus gyvena vienas ir per metus turėjo 19 tūkstančių eurų pajamų, jis atsidurtų ties 2 laipteliu ir jam būtų taikomas 10 proc. GPM tarifas.

Gali būti tokių apmokestinimo sistemų, kurios atsižvelgia ne tik į metines pajamas, bet ir į platesnį kontekstą, pavyzdžiui, kiek mokesčių mokėtojas augina ir išlaiko vaikų, kitų šeimos narių. Tokiu atveju, gali būti, kad jis atsidurtų ties 1-uoju laipteliu.

Tai reikštų, kad turintys mažiausias pajamas arba kitus šeimos narius išlaikantys asmenys moka mažiausius mokesčius arba jų nemoka visai, o štai turintys daugiausiai pajamų – moka didžiausią nustatytą nuošimtį nuo savo pajamų.

Progresinio pajamų apmokestinimo etinis pagrindas – teisingumo ir lygybės principo užtikrinimas, visų pirma, siekiant efektyviau spręsti viešuosius reiklaus. Prie to prisideda ir politinės kairės įžvalgi mintis, kad skirtingos visuomenės grupės turi skirtingas galimybes mokėti mokesčius ir taip prisidėti prie bendros gerovės ir pažangos kūrimo.

Žinia, didesnius mokesčius gali mokėti tie, kurie turi daugiau pajamų ir naudos, generuojamos todėl, kad tokias sąlygas sudaro valstybė ir visuomenė su visa savo viešųjų paslaugų ir aplinkybių baze. Pabandykite įsivaizduoti, ar įmanoma būtų įkurti ir auginti sėkmingą verslo įmonę be valstybės teisinės bazės, konkurencijos, įdarbinimo reglamentavimo, įstatymų kontrolės, žinių ir gebėjimų turinčių darbuotojų, viešosios infrastruktūros, gausybės ryšių ir jungčių bei daugelio kitų aspektų, kuriuos galimu daro visuomenė ir jos poreikis organizuotis, tvarkytis ir kurti demokratinėje valstybėje. 

Būtent požiūris į visuomenę yra kertinė politinė skirtis tarp progresyvaus pajamų apmokestinimo šalininkų ir oponentų. Žmonės visuomenę suvokiantys ne tik kaip individų visumą, bet ir įvairiausias grupes apimančią bei socialiniais, kultūriniais ar ekonominiais ryšiais persipynusią bei sudėtingą sistemą, sudarančią unikalias sąlygas bet kokiai sėkmingai koegzistencijai, ūkinei ar kūrybinei veiklai įgyvendinti, dažniausiai pasisako už progresinį pajamų apmokestinimą.

Tuo tarpu, jų oponentai, remiasi individualizmo etika ir visuomenę atmeta kaip tokią, į aukštumas kelia individą ir besąlyginį jo poreikių tenkinimą, dažniausiai priešinasi ir progresyviam apmokestinimui. Vienas geriausių tokį požiūrį iliustruojančių pavyzdžių galėtų būti neoliberalų beveik dievinamos Jungtinės Karalystės premjerės Margaret Tečer ekonominės politikos palikimas bei jį puikiai apibūdinanti skambi citata apie tai, kad „nėra tokio dalyko, kaip visuomenė. Yra pavieniai vyrai ir moterys, atskiros šeimos“.

Vis tik valstybių pavyzdžiai moko, kad tinkamai sustyguota mokesčių politika su progresiniu pajamų apmokestinimu labiau padidina valstybės įplaukas nei ta, kurioje visi moka tokius pat mokesčius. Galima būtų tik įsivaizduoti, o labai norinti ir paskaičiuoti, kiek Lietuva, žinoma, tinkamai susitvarkiusi mokesčių administravimą ir įsivedusi progresinį pajamų apmokestinimą laimėtų.  Nuolat skundžiantis dėl lėšų trūkumo, šias lėšas galima būtų skirti kokybiškoms viešosioms paslaugoms ir viešajam sektoriui finansuoti, pradedant sveikatos apsauga, švietimu, mokslu, didesnio saugumo užtikrinimu, geresne bei saugesne piliečiams ir aplinkai infrastruktūra. Įrodyta, kad taip progresinis apmokestinimas prisideda prie viduriniosios klasės stiprinimo ir augimo, kuri tampa klestinčių ir aukštą pridėtinę vertę kuriančių visuomenių pagrindu.

Gerovės valstybė, kurios viena atraminių kolonų ir yra teisingumu ir solidarumu grindžiami  progresiniai mokesčiai, turėdama pakankamai pajamų, gali plėsti ir garantuoti universalias bei kokybiškas viešąsias paslaugas visiems piliečiams, nepriklausomai nuo jų socialinės ar ekonominės padėties. Kad valstybė, o t.y. visa visuomenė, užklupus nelaimei ar susidūrus su sunkumais, kiekvienam piliečiui galėtų padėti  tiek, kad užtikrintų reikiamą finansinį pagrindą, garantuotų būtinas paslaugas bei profesionalių specialistų pagalbą, matyt, nori dauguma Lietuvos piliečių.  

Taip visuomenėje ne tik sumažėtų streso, destruktyvios veiklos ir brangiai kainuojančių pasekmių. Atsiradęs saugumo jausmas žmogui suteiktų ir daugiau laisvės, pasireiškiančios ne tik didesne iniciatyva ir pilietiškumu, bet ir drąsa priimti svarbius gyvenimo sprendimus, susijusius su šeimos planavimu, karjera ar verslo pradžia. Juk, kaip sako žymus verslininkas R. Bransonas, pradedant verslą visai ne maišas pinigų yra svarbiausia, o entuziazmas, pasiryžimas, aistra ir darbas.  

Tyrimai byloja, kad progresinis pajamų apmokestinimas mažina pajamų nelygybę, kuri Lietuvoje yra bene didžiausia Europos Sąjungoje. Be to, psichologų ir sociologų teigimu, toks apmokestinimas didina visuomenės harmoningumą ir solidarumą, socialinio mobilumo galimybes, mažina įtampas tarp skirtingų socialinių grupių bei visuomenės poliarizaciją.  Amerikiečių mokesčių teisės profesorius T. D. Grifinas savo tyrime pažymi, kad visuomenėje nelygybė stipriai sumažina laimės pojūtį,  o progresinio apmokestinimo sistema, kuri perskirsto pajamas, didina visuomenės gerovę ir  laimės pojūtį.

Išties, nesunku atkreipti dėmesį, kaip atsispindi įvairių šalių apmokestinimo sistema tų šalių laimės indeksuose. Vieni laimingiausių – norvegai. „Norvegijoje žmonės jaučiai lygūs, kaip niekur kitur pasaulyje. Tai – didelis privalumas. Kai jaučiasi lygūs, žmonės labiau vieni kitais pasitiki. Pasitikėjimas labai svarbus veiksnys, kad jaustumeisi patogiai, būtum patenkintas savo gyvenimu“, – svarsto norvegų psichologas J. Vittersas.

Progresinis pajamų ar net turto apmokestinimas taip pat yra ir puiki prevencinė priemonė. Pavyzdžiui, stabdant spekuliavimo ir burbulų formavimosi procesus bei  turto, o tuo pačiu ir galios, taip pat ir politinės, koncentraciją mažumos rankose. Apie tai rašo gausybė ekonomistų. O žymus Kanados ekonomistas ir bestselerio „Kapitalas XXI–ame amžiuje“ autorius T. Piketty, kaip atsaką neigiamoms globalizacijos pasekmėms, kurių viena yra mokesčių slėpimas ir jų iškėlimas į mokesčių rojus, net siūlo globalų progresinį turto mokestį. 

Yra šalių, kuriose žmogaus pajamų dydis, atitinkamai, pagal pajamas, nulemia ir administracinės baudos dydį, tarkim, už kelių eismo taisyklių pažeidimus. Štai kodėl tose šalyse retokai pamatysime ant neįgaliojo stovėjimo aikštelės demonstratyviai pastatytą prabangų visureigį ar kaip kulka per dvigubą ištisinę liniją kertantį sportinį sedaną - kai už tokį pažeidimą gresia kelios dešimtys tūkstančių eurų, susimąsto net ir labai turtingi žmonės.     

Tad, gal tas progresinis pajamų apmokestinimas nėra jau toks blogas reiškinys? Juk tiek daug puikių šalių, į kurias taip taiko Lietuva, turi tokį apmokestinimą. Galų gale, turint mintyje, kad ekonomika apima ne tik privatų verslą, bet ir visą visuomenę bei jos poreikius, būtina pabrėžti, kad, kalbant verslo terminologija, progresinis pajamų apmokestinimas yra „win –win“ planas visiems.  Sutikite, kad perskirstant mokesčius nuo viršaus apačios link, šie pinigai, galų gale,  per augančią perkamąją galią ir didėjantį vartotojų ratą grįžta tiems, kas kuria visuomenei reikalingas paslaugas ir produktus.

Žinoma, Lietuvai norint įsivesti progresinį pajamų apmokestinimą, reikia atlikti daugybę namų darbų. Šalia mokesčių reformos, matyt, reikia galvoti ir apie viešojo administravimo, socialinės ir darbo politikos, savivaldos, mokesčių administravimo ir kitas reformas. Galų gale, reikia geros komunikacijos su visuomene ir ryžto keisti Lietuvą bei keistis patiems. Žinoma, jei siekiame stiprios viduriniosios klasės bei europinės gerovės Lietuvoje visiems. 

 

Irena Šiaulienė, Seimo pirmininko pavaduotoja, socialdemokratė

delfi.lt

Komentarai:

Rašyti komentarą Skaityti komentarus (0)