Kitos naujienos

Teismas: Širvintose Ž. Pinskuvienės naudai buvo perkami balsai

Teismas: Širvintose Ž. Pinskuvienės naudai buvo perkami balsai

Daugiau
Vilniaus socialdemokratams toliau vadovaus A. Kontrimienė

Vilniaus socialdemokratams toliau vadovaus A. Kontrimienė

Daugiau
Seimo narys M. Bastys paskelbė neremiantis frakcijų koalicijos parlamente

Seimo narys M. Bastys paskelbė neremiantis frakcijų koalicijos parlamente

Daugiau
LSDP Etikos ir procedūrų komisija paviešino protokolą

LSDP Etikos ir procedūrų komisija paviešino protokolą

Daugiau
SRDK pirmininkas A. Sysas buvo išprašytas iš frakcijų koalicijos

SRDK pirmininkas A. Sysas buvo išprašytas iš frakcijų koalicijos

Daugiau

Nuomonės

Nuomonės 2017 09 22

A. Vinokuras. Viena tauta – dvi kančios

Rugsėjo 23 d. Lietuvoje vėl bus minimos Holokausto aukos. Antrojo pasaulinio karo metais nacių vykdytas žvėriškas nusikaltimas žmoniškumui buvo nukreiptas pabrėžtinai prieš vieną tautą – žydus. Tikslas buvo aiškus – galutinis žydų tautos sunaikinimas. Naikinimas vyko pramoniniu būdu. Atitikmens tokio masto žmonių žudymui konvejeriu, dujų kamerose, žmonijos istorijoje nerasime. Kita vertus, pavyzdžių, kai lyg ir geranoriški kaimynai staiga pavirsta niekuo dėtų vaikų, moterų, senelių, vyrų žudikais, toje istorijoje apstu.

Lietuva šios skaudžios patirties išvengti nesugebėjo. Lietuva nesugebėjo išvengti ir dar vienos tragedijos – sovietų okupacijos, žudynių bei Lietuvos piliečių trėmimo į gulagus. Sprendžiant iš to, kad ant kiekvieno namo gedulo juostomis iškabinamos vėliavos trėmimams atminti, bet tokios pat vėliavos neiškeliamos Holokausto aukoms pagerbti (nors įstatymas tai nurodo), akivaizdu, kad kažkas negerai su tomis istorinėmis kančiomis tūlo lietuvio smegeninėje.

Kitaip tariant, etninį lietuvį kankina dviejų kančių naratyvas, kuriame vienas – Holokaustas – vis dar svetimas, vis dar kito, svetimo kančia. Atjautai kito kančiai neliko vietos, ji vis dar šiandien sunkiai skinasi sau kelią bendrapiliečio lietuvio psichikoje.

Kaip taip galėjo atsitikti? Kaip atkurtos 1918 m. Lietuvos valstybės politinis, dvasinis, verslo elitas sugebėjo formuoti tokią lietuvio neapykantą kaimynams bendrapiliečiams žydams, kad 1941–1944 m. dekoruotas lietuvis karininkas, ūkininkas ar advokatas savanoriškai dalyvavo žudynėse ir turto plėšimuose? Net kunigas šventino nekaltų žmonių žudynėms skirtą ginklą, nekalbant apie mažaraščius ir šiaip banditus, dalyvavusius šitoje nekaltų žmonių žudynių bakchanalijoje. Taip, toje, kurioje buvo svaigstama ne nuo vyno, o nuo žudymo orgijos.

Atsakymas žinomas: dalies visuomenės neigiamą nuomonę apie žydus formavo poros tūkstančių metų žydų persekiojimo istorija Europoje. Po imperijų griūties etniniu – nacionaliniu pagrindu kūrėsi Vidurio ir Rytų Europos valstybės, kuriose žydas išliko svetimkūniu. Todėl atsikūrusioje prieškarinėje Lietuvoje greitai palankią dirvą susirado antisemitinė literatūra. Juolab, kad spartėjo konkurencinė kova tarp žydų ir lietuvių verslininkų. Pastaruosius vis dažniau rėmė politinis Antano Smetonos režimo elitas bei bankai, dažnai atsisakydavę suteikti paskolą žydų verslininkui.

A. Smetonos valdomoje vyriausybėje neliko žydų atstovų, o ir žydų kilmės lietuviams, norintiems įsidarbinti valstybės tarnyboje, lengva nebuvo. Taip, prisidėjo ir nacistinės Vokietijos propagandos kampanija prieš žydus, neva bolševikus – išdavikus. Taip, Lietuvos komunistų partijoje dalis buvo ir žydų, nors dauguma – lietuviai. Tarp jų – NKVD stukačius Petra Cvirka, Antanas Venclova ir dar aibė kitų žinomų lietuvių vardų. Taip pat tiesa, kad 1940-taisiais metais sovietinėje administracijoje dirbo ir žydai. Nedaug, apie 1000 žmonių.

99 proc. Lietuvos žydų sovietinės okupacijos metu taip pat neteko savo turto, taip pat buvo tremiami į gulagus. Tad menkas Lietuvos žydų kiekis okupanto administracijoje neturėjo sukelti tokios aklos neapykantos žydams, kad jie, susidarius palankioms aplinkybėms, būtų masiškai žudomi pačių lietuvių rankomis. Proporcijos tarp prielaidų ir pasekmių nesutampa. Kodėl? Mano supratimu – trauma. Lietuvą tarp 1939 ir 1941 m. ištiko dvi tragiškai pasibaigusios jos politinio ir dalies inteligentijos elito išdavystės, kurios tūlam lietuviui niekaip nebuvo suprantamos. Todėl teliko tas išdavystes atmesti, o geriausia – apkaltinti ką nors kitą jomis. O šiam tikslui žydai visada tiko.

Pirmoji išdavystė buvo A. Smetonos vyriausybės intrigos, kurių dėka 1939 m. Lietuvos sienos buvo atvertos sovietų daliniams pagal Lietuvos–TSRS savitarpio pagalbos sutartis (Vilniaus ir Vilniaus srities Lietuvos Respublikai perdavimo ir Lietuvos–Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartis). Už tai Lietuva suteikė sovietams teisę šalyje dislokuoti sovietų sausumos ir oro pajėgų dalinius. Tuo pat metu Suomija tokia išdavikiškai trumparegiška nebuvo. Suomiai beatodairiškai ginklu gynė savo valstybę Žiemos kare. Sutartis su sovietais baigėsi 1940 m. Lietuvos okupacija. Kaip elgėsi ponas A. Smetona? Nėrė per upelį į krūmus tiesiai į JAV. O Lietuvos kariuomenė ir jos besipuikuojantys karininkai? Jie pasidavė. Eilinį Lietuvos pilietį turėjo ištikti šokas. Taip ir atsitiko.

Antras šokas: Lietuvos inteligentija 1940 m. nusižeminusi nubildėjo į Maskvą parsinešti „Stalino Saulės“. Buvo toks sovietinis eilėraštukas: „Už viską ačiū vienam tiktai jam, mūsų tėveliui Stalinui brangiam.“ Eilinis lietuvis šia išdavyste liko pritrenktas taip, kad pradžioje suveikė atmetimo refleksas, o po to – kaltųjų paieška. Savi juk negalėjo tapti tokiais išdavikais, todėl kažkas kitas tapo kaltu. Taip, tas kitas buvo žydas.

Šia lietuvio trauma šauniai pasinaudojo Lietuvos karininkas Kazys Škirpa, iš Berlyno kvietęs lietuvius mesti žydus lauk. Atsišaukime „Lietuvai išlaisvinti nurodymai“, pasirašytame 1941 m. kovo 24 d. ir išdalintame būsimiems sukilimo dalyviams, skatinama atskirti Lietuvą nuo žydų. Cituoju: „Artėjant išsilaisvinimo valandai iš sovietinio ir žydijos išnaudojimo […], reikia Lietuvoje sukelti tokią tvankią prieš žydus atmosferą, kad nei vienas žydas nedrįstų net minties prileisti, kad nepriklausomoje Lietuvoje jie turėtų bent minimalių teisių bei bendrai gyvenimo galimybių.“ Parašas – Lietuvos aktyvistų frontas, Berlynas.

Ir dar: tarpusavio Lietuvos pasiuntinių laiškai tarp Šveicarijoje reziduojančio Edvardo Kurausko, Viši Prancūzijoje – Petro Klimo ir Italijoje – Stasio Lozoraičio. Laiškas rašytas 1941 m. gegužės 10 dieną. Laiško ketvirtas punktas skelbia: „Žydiškas atsišaukimas tegul sau eina ir jeigu po to, kai tris milijonus lietuvių užrakina į kalėjimą nukentės ir kiek nekaltų žydų, žemės drebėjimo nebus, pasaulis nesugrius, o ant to pasaulio podiumo bus naplevat.“ Petras Klimas savo atsakyme kolegoms teigė, kad reikia net aršesnio žodžio: „Net jeigu tarp žydų yra padoresnių žmonių, jie vis tiek gimdė rusofilus, jie tapo mūsų nekentėjais, čia nėra jokio antisemitizmo, tik apsigynimas.“

Taigi patys išdavė Lietuvą, bet kalti liko žydai. Šiandien K. Škirpos vardu pagerbta gatvė Vilniuje. Nors šiais laikais jis būtų nuteistas už neapykantos kurstymą. Beje, kitas „herojus“, „Generolas Vėtra“ (Jonas Noreika), šiandien taip pat būtų nuteistas už svetimo turto plėšimą ir pardavimą, taip aktyviai prisidedant prie dalies Lietuvos piliečių ruošimo sunaikinimui. Jei kas pamena, jis buvo karo metais Laikinosios vyriausybės paskirtas Šiaulių apskrities viršininku, atsakingu ir už Žagarės žydų getą. Visas Žagarės žydų turtas buvo konfiskuotas, beveik visi geto žydai vėliau buvo sunaikinti. Dabar J. Noreikos vardu pavadintos gatvės bei Šukonių mokykla. Įdomu, kaip šios mokyklos istorijos mokytojas aiškina mokiniams šio veikėjo nuopelnus Lietuvai? Ar jis pasakoja tik apie gerus J. Noreikos nuopelnus – tik vieną dalį „Generolo Vėtros“ praeities? O kaip dėl kitos biografijos dalies?

Tam, kad Holokausto tragedija taptų visos Lietuvos piliečių istorine bei emocine patirtimi, Lietuvoje neturi vyrauti keli kančios naratyvai – atskirai Lietuvos rusams, lenkams, žydams, lietuviams, romams. Kol egzistuos tokia tikrovė, Rusijos režimui bus ir toliau lengva juodinti Lietuvą pasauliui, net nesistengiant meluoti.
Vienintelis būdas imtis priemonių prieš Holokausto atmetimą – aktyvi pagalba švietimu, padedant traumuotai Lietuvos visuomenei susivokti, suartėti, pradėti kalbėtis. Pasirinktinė atjauta vienai kuriai nors visuomenės grupei yra jokia atjauta. Laikas įsisąmoninti, kad ištikusios dvi siaubingos tragedijos palietė visus mūsų valstybės gyventojus, nepriklausomai nuo kilmės ir lyties. Todėl demokratinei Lietuvai mažiausiai reikia dviejų kančių naratyvo.

 

Arkadijus Vinokuras
LSDP narys,
aktorius, žurnalistas, rašytojas, knygos „Mes nežudėme“ autorius

Komentarai:

Rašyti komentarą Skaityti komentarus (0)