Kitos naujienos

Socialdemokratės: seksualinis priekabiavimas – smurto forma prieš moteris

Socialdemokratės: seksualinis priekabiavimas – smurto forma prieš moteris

Daugiau
Vilniaus rajono skyriaus ataskaitinis susirinkimas

Vilniaus rajono skyriaus ataskaitinis susirinkimas

Daugiau
Vilniečių pastangos ne veltui – šabakštynas nebus užstatytas, o virs parku

Vilniečių pastangos ne veltui – šabakštynas nebus užstatytas, o virs parku

Daugiau
Socialdemokratai: teisingumo ministrė negali toliau eiti pareigų

Socialdemokratai: teisingumo ministrė negali toliau eiti pareigų

Daugiau
Klaipėdos socialdemokratės - apskritojo stalo diskusijoje „Moteris - politikoje" (nuotraukų galerija)

Klaipėdos socialdemokratės - apskritojo stalo diskusijoje „Moteris - politikoje" (nuotraukų galerija)

Daugiau

Nuomonės

Nuomonės 2017 10 17

J. Olekas. Dvi vienos monetos pusės: valstybės rūpestis piliečiais ir piliečių rūpestis valstybės gynyba

Galime didžiuotis išlaikę žodį ir atlikę pareigą, nes kitais metais Lietuva pirmą kartą skirs 2 proc. nuo bendrojo vidaus produkto (BVP) krašto apsaugos finansavimui.

Toks buvo mūsų įsipareigojimas tapus NATO nare, tokius susitarimus Lietuvos politinės partijos buvo pasirašiusios kelis kartus, tačiau tik po Rusijos agresijos prieš Ukrainą man einant krašto apsaugos ministro pareigas susitarimas buvo atnaujintas, įgijo konkretumo ir buvo nuosekliai įgyvendinamas.  

Taigi nuo kitų metų Lietuva bus viena iš aštuonių NATO valstybių, vykdančių įsipareigojimus. Tai tikrai svarbu suvokiant geopolitinę aplinką, kurioje Rusija nepaiso tarptautinių įsipareigojimų, o JAV kaip tik ima reikalauti, kad sąjungininkai vykdytų įsipareigojimus.

Tačiau tai viena medalio pusė. Kita – tai valstybės įsipareigojimai visuomenei, rūpestis jos narių gerove. Šalis, kurioje žymi visuomenės dalis skursta, kurioje vyrauja pajamų nelygybė, o visuomenės nariai nepasitiki daugeliu valstybės institucijų, nebus stipri, net jeigu skirs 5 proc. nuo BVP gynybai. Saugumas yra pasiekiamas tik tuomet, jei atidžiai įvertinami vidaus ir tarptautinės aplinkos aspektai.

Todėl manytina, kad siūlymai jau artimiausiu metu susitarti dėl daugiau nei 2 proc. nuo BVP finansavimo gynybai, yra pateikti ne laiku. Lietuvos bankas kaip tik paskelbė, kad praėjusiais metais 20 proc. daugiausiai ir 20 proc. mažiausiai uždirbančiųjų pajamos skyrėsi 7 kartus. Tai yra viena didžiausių nelygybių visoje Europos Sąjungoje ir ji nuolat auga.

Tuo tarpu Lietuvos išlaidos socialinei apsaugai yra vienos mažiausių Europos Sąjungoje. Ar tai tikrai tas kontekstas ieškoti dar daugiau lėšų gynybai? Ar šalies nacionalinis saugumas priklauso tik nuo išlaidų krašto apsaugai?

Drįsčiau manyti, kad ne. Taip jau yra, kad visuomenės parama karinėms pajėgoms, visuomenės valia priešintis, jei prieš valstybę panaudojama agresija, yra tokios pat svarbos kaip ir karinių pajėgų pasirengimas ginti šalį.

Jau klasikine tapusioje 2014 m. studijoje apie Rusijos naujosios kartos karus Latvijos ekspertas Janis Berzins aiškiai išskiria 8 tokio karo fazes. Pirmoji jų – neginkluotas asimetrinis karas, apimantis informacines, moralės, psichologines, ideologines, diplomatines ir ekonomines priemones. Potencialus agresorius naudojasi „minkštąja galia“ ir siekia sukurti veikimui palankią aplinką, kuria nepatenkintų žmonių anklavus, sėja abejonę dėl valdžios patikumo, skatina nepasitenkinimą savo valstybe.

Ar labai sunku skatinti nepasitenkinimą savo valstybe šalyje, kurioje valdžia nekreipia dėmesio į visuomenės poreikius? Kiek sunku pasinaudoti „minkštąja galia“ ir platinti propagandines žinutes ten, kur žmonės nepajėgia išgyventi iš savo atlyginimo, negali išlaikyti vaikų, patiria darbdavių pažeminimą ar nesulaukia reikiamos paramos nelaimės atveju? Atsakymas gana paprastas – ten, kur žmonės pyksta ant savo valdžios ir jaučiasi apleisti bei neišgirsti, visuomenės atsparumas priešininko „minkštajai galiai“ yra minimalus arba nulinis.

Dabar gi pasigirdus siūlymams pasirašyti naujus susitarimus dėl tolesnio finansavimo didinimo gynybai, noriu priminti grėsmes, dėl kurių iš tikrųjų labiausiai nerimauja mūsų valstybės žmonės.

Pernai po atlikto tyrimo viešai buvo paskelbta, kad didžiausiomis saugumo problemomis Lietuvos gyventojai įvardija ekonomines ir socialines, o ne karines grėsmes. Labiausiai žmonės nerimauja dėl emigracijos ir nedarbo, paskui įvardija nusikaltimų, energetinio saugumo užtikrinimo, prastos ekonominės situacijos, skurdo ir diskriminacijos, alkoholizmo problemas. Tik po jų pagal svarbą apklaustieji įvardija išorės sienų problemą ir galimą kurios nors Europos Sąjungos šalies užpuolimą.

Vadinasi, vien tik gynybinių galių stiprinimas neužtikrins mūsų žmonių saugumo jausmo. Politikai dabar, ypač dabar, ekonominio augimo laikotarpiu, privalo atsižvelgti ir pirmiausia užlyginti Lietuvoje susidariusias kitas – socialines ir ekonomines – duobes.

Žmonės emigraciją mato ne kaip išeitį, o kaip problemą. Jie supranta, kad išvykimas tampa išeitimi, kai nėra kitos išeities. Supranta, kad emigracija išsprendžianti šiandien vieno žmogaus ar šeimos problemą, vėliau sukuria problemų daugeliui žmonių, kai dėl senstančios ir mažėjančios visuomenės susitrauks dirbančių ir mokesčius mokančių žmonių skaičius. Jau dabar liūdnai nuteikia vaizdas kaimuose  ir kai kuriuose rajonų miestuose, kur gatvėse dažniausiai sutinki vien pensinio amžiaus žmones, kur nebeliko mokyklų, vis mažiau sutinki vaikų ar jaunų žmonių.

Lietuva vis dar neatsitiesia nuo ekonominio sunkmečio pasekmių. Kasdien galima girdėti apie kylančias kainas ir kylančius atlyginimus. Vis dėlto nereikia pamiršti, kad skaudžiausiai tos didėjančios kainos gula ant pečių tų žmonių, kurių algos per ekonominę krizę buvo smarkiai apkarpytos, o po to ir liko nedidintos ir neatkurtos ligi šiol. Iš biudžeto algas gaunantys mokytojai, medikai, pareigūnai, kultūros, socialiniai, valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojai – sudaro daugiau kaip ketvirtadalį visų dirbančiųjų ir skaudžiausiai infliacijos prispaustų gyventojų dalį.

Smaugiančią infliaciją galima vadinti nauja krize ir „biudžetininkams“, ir pensininkams, ir vaikus auginančioms šeimoms. Jų pajamos nedidėja taip, kaip kainos.

Atsiradus galimybėms – ekonomikai vis dar augant ir valdžiai planuojant  perteklinį valstybės biudžetą – politikai turi atsižvelgti ir spręsti realias žmones prislėgusias problemas, kurias jie vadina grėsmėmis.

Vienai iš grėsmių – karinei – atkirtis, reakcija tikrai yra. Ekspertai 2 procentų finansavimą gynybai vadina adekvačiu. Kai kurie politikai kelia iniciatyvą atnaujinti partijų susitarimą ir didinti finansavimą krašto apsaugai iki 2,5 proc. nuo BVP.

Tačiau jie neįvertina, kad kol žmonės didžiausia grėsme ir bėda savo gyvenime matys skurdą, socialinę nelygybę, tai net ir gerai apginkluota kariuomenė be patriotiškai nusiteikusios visuomenės palaikymo karinės grėsmės atveju praras efektyvumą. Krašto apsauga be sąmoningai nusiteikusių piliečių bus bevertė. Deja, visuomenės apklausos rodo tendenciją, kad mažėja gyventojų nusiteikusių eiti ginti šalį karinės grėsmės atveju. Todėl investuoti dabar labai svarbu į visuomenę, į jos psichologinę ir emocinę savijautą, kuri priklauso nuo žmogaus bazinių poreikių, nuo valdžios įdedamų pastangų mažinant pajamų ir regionų atskirtį.

Lietuva privalo išlaikyti 2 proc. gynybos finansavimą ateityje ir būtina, kad biudžeto lėšos pasiektų eilinius karius, tarnaujančius karinėse pajėgose: reiktų gerinti jų tarnybos sąlygas, ginkluotę, ekipuotę bei didinti atlygį už tarnybą.

Komentarai:

Rašyti komentarą Skaityti komentarus (0)