Kitos naujienos

Socialdemokratės: seksualinis priekabiavimas – smurto forma prieš moteris

Socialdemokratės: seksualinis priekabiavimas – smurto forma prieš moteris

Daugiau
Vilniaus rajono skyriaus ataskaitinis susirinkimas

Vilniaus rajono skyriaus ataskaitinis susirinkimas

Daugiau
Vilniečių pastangos ne veltui – šabakštynas nebus užstatytas, o virs parku

Vilniečių pastangos ne veltui – šabakštynas nebus užstatytas, o virs parku

Daugiau
Socialdemokratai: teisingumo ministrė negali toliau eiti pareigų

Socialdemokratai: teisingumo ministrė negali toliau eiti pareigų

Daugiau
Klaipėdos socialdemokratės - apskritojo stalo diskusijoje „Moteris - politikoje" (nuotraukų galerija)

Klaipėdos socialdemokratės - apskritojo stalo diskusijoje „Moteris - politikoje" (nuotraukų galerija)

Daugiau

Nuomonės

Nuomonės 2017 10 27

R. Jakelaitienė. Mokesčiai žemės ūkyje, arba kaip regione išlaikyti darbuotoją

Lietuvos žemės ūkio sektoriaus veiklą ir politiką lemia bendroji Europos Sąjungos žemės ūkio politika bei makroekonominė situacija tiek šalies viduje, tiek kaimyninėse valstybėse, ypatingai, nuo jose taikomos mokestinės aplinkos šiam sektoriui, kadangi, esu įsitikinus, tai turi didelės įtakos ir mūsų ūkiuose gaminamos produkcijos konkurencingumui (kaip beje, ir darbo jėgos apmokestinimas). Svarbu pažymėti, kad tai vienintelis sektorius, įgyvendinantis bendrąją žemės ūkio politiką visoje bendrijoje.

Žemės ūkis yra verslo sritis, labai priklausanti nuo gamtos sąlygų, reikalaujanti nemažai investicijų, atsakingų politinių sprendimų bei stabilios mokestinės aplinkos. Jo vaidmuo ekonomikos augimui daugiausia išryškėja per įtaką kitiems ekonomikos sektoriams: maisto pramonei, produkcijos eksportui, logistikai, žemės ūkio technikos, atsarginių dalių prekybai ir techniniam jos aptarnavimui, technikos nuomai ir t.t.

Ne veltui iš daugelio paminėtų verslo sektorių su žemės ūkiu susijusios verslo įmonės užima aukštus reitingus ir demonstruoja didelius pasiekimus. Pažymėtina, kad pirminė žemės ūkio veikla, taip pat sukuria daug papildomų darbo vietų viešajame sektoriuje, kurio pareiga užtikrinti tvarų ir konkurencingą žemės ūkio vystymąsi ne tik Lietuvoje, bet ir visoje bendrijoje. Dar iki Lietuvai įstojant į Europos Sąjungą jau nuo 2000 m. prasidėjusi parama žemės ūkiui atvėrė dideles galimybes bendrojoje rinkoje, žemės ūkis tapo konkurencingesnis, o ūkininkavimas – modernus ir jauniems žmonėms patrauklus verslas.

Šiame sektoriuje tenka darbuotis jau daugiau nei aštuonerius metus – vadovauju UAB „Agrolina“, kuri užsiima mišria žemės ūkio veikla. Per visą šį laikotarpį teko patirti visko. Pradedant nuo gamtos išdaigų, gilinantis į žemės ūkio veiklai taikomų aplinkosaugos ir kitų reikalavimų iki kolegų politikų labai riboto supratimo apie šį specifinį verslo sektorių. Ypatingai ribotą supratimą apie šį sektorių pademonstravo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos nariai, pateikdami konsultacinį dokumentą „Mokesčių ir socialinės sistemos tobulinimas“, kuriame žemės ūkio veikla užsiimantys subjektai pateikiami kaip perteklinių lengvatų gavėjai, kurias nedelsiant būtina naikinti.

Norėčiau priminti, kad žemės ūkio veikla išskirtinai kuria darbo vietas būtent kaimiškosiose vietovėse (virš 130 tūkst. užimtųjų žemės ūkyje), ir taip stipriai prisideda prie regioninės politikos, prie socialinių-ekonominių problemų sprendimo. Žemės ūkio indėlis dėl skurdo mažinimo yra kur kas reikšmingesnis nei žemės ūkio sukuriama pridėtinė vertė.

LVŽS atstovų užmojis „suvienodinti apmokestinimo sąlygas tarp atskirų ekonominių sektorių ir atsisakyti tikslų nepasiekiančių mokestinių lengvatų, mažinti taršą“ prieštarauja sveikai logikai. Teko domėtis įvairių šalių mokestine aplinka taikoma žemės ūkiui.

Pavyzdžiui, investicijų lengvatos ir kitos išimtys taikomos Nyderlanduose, Ispanijoje, Belgijoje, Jungtinėje Karalystėje, Airijoje, Danijoje. Kitose šalyse nustatoma atskiros, dažniausia lengvatinės, mokesčių sistemos: taikomi atskiri mokesčių teisės aktai, reglamentai ūkininkams, kuriais siekiama sumažinti mokestinę naštą (pvz.: Austrija, Vokietija, Prancūzija, Italija, Lenkija).

Prie viso to svarbu paminėti, kad išmokos, kurias gauna Lietuvos ūkininkai, net kelis kartus mažesnės nuo kitose bendrijos šalyse mokamų jų ūkininkams, taip pat atkreiptinas dėmesys į paminėtų valstybių išsivystymo lygį, ypatingai jose sukuriamą aukštą žemės ūkio produkcijos vertę iš hektaro. O konkuruoti tai tenka bedrojoje rinkoje. Beje, Žemės ūkio ministerijai užsimota stipriai sumažinti finansavimą. Ar sektorius neturi problemų?! Melioracijos įrengimų būklė, pieno sektoriaus laukiantys nauji iššūkiai, besipliačiantis afrikinis kiaulių maras ir kt.

Remiantis kelerių metų pareiškėjų ir deklaruoto ploto statistika, tenka pripažinti, kad Lietuvos žemės ūkyje vyksta ūkių stambėjimo procesas, kurio metu senųjų tradicijų ūkius keičia modernūs profesionalūs ūkiai, kurie turi didesnes galimybes konkuruoti ir išsilaikyti rinkoje.

Tačiau, vienareikšmiškai pasisakau už ūkių įvairovę, tiek smulkius, vidutinius ir stambius ūkius, kuriems turi būti sudarytos atitinkamos tiek mokestinės sąlygos, tiek ir paramos taikymo schemos. Gyvendama kaime ir matydama kiekvieno ūkio (smulkaus, vidutinio ir stambaus) darbų specifiką iš arti, esu įsitikinus, jog ne visi ūkiai privalo būti konkurencingi. Pasikartosiu, žemės ūkio indėlis dėl skurdo mažinimo yra kur kas reikšmingesnis nei žemės ūkio sukuriama pridėtinė vertė. Todėl, natūriniams arba dar vadinamiems šeimos ūkiams svarbiau užtikrinti jų gyvybingumą. Tuo tarpu, prekiniams ūkiams, kurie kuria darbo vietas ir prisiima įvairius įsipareigojimus, turi būti sudarytos atitinkamos mokestinės sąlygos bei paramos taikymo schemos.

Pateikiu lentelę, kurioje aiškiai matyti ūkių pasiskirstymas pagal intervalus (2017 m.)

Dažnai tenka girdėti siekius supriešinti juridinius asmenis su fiziniais asmenimis (ūkininkais). Lentelėje labai gerai matyti, kad juridinių asmenų valdomas žemės plotas (nesiekia nei 400 tūkst. ha naudmenų), tuo tarpu ūkininkai jų deklaruoja beveik 2,5 mln. ha. Žinoma, čia reikėtų analizuoti arba lyginti tik prekinius ūkininkų ūkius, tačiau stokojant šios informacijos, kuris iš šių ūkių yra prekinis, kuris natūrinis, nėra teisingas ir bendras jų vertinimas. Tenka pripažinti, kad didelė problema yra egzistuojanti statistinė informacija apie pridėtinės vertės mokesčio mokėtojus - fizinius asmenis (ūkininkus), kuri neleidžia objektyviai jų įvertinti, nes informacija nėra vieša, kaip kad juridinių asmenų.

LŽVS iniciatyva į bendrą apmokestinimo sistemą įtraukti PVM registracijos ribą — 45 tūkst. eurų — viršijančius ūkininkus, taip pat kelia pagrįstų abejonių. Kadangi pastariesiems mokestinė našta stipriai padidėja. Tuo tarpu, juridiniams asmenims keičiasi tik pelno mokesčio tarifas. Manau, tokia tvarka sąlygos ūkių išsiregistravimą iš PVM mokėtojų registro ir dirbtinį jų smulkėjimą. Nesu mokesčių specialistė, bet siūlant tokius pokyčius, tam turi būti svarbūs argumentai. Vien tai, kad valdžiai būtina surinkti pinigų į biudžetą, mažų mažiausiai yra nepakankamas argumentas.

Vis tik, jei ir bus leista įsigalioti šioms mokestinėms reformoms, manyčiau, kad perėjimui į bendrą sistemą numatytas 2 metų laikotarpis yra per trumpas. Atsižvelgiant į tai, kad daugelis ūkininkų yra prisiėmę finansinius įsipareigojimus dėl vykdomų Europos Sąjungos investicinių projektų (ir tikėtina, kad tokių mokestinių pokyčių neįsivertino), todėl siūlyčiau perėjimui į bendrą sistemą numatyti bent 5 metų laikotarpį, t.y. kiekvienais metais padidinti po 2 proc. punktus, taip iki 15 proc. Priešingu atveju, kils problemų su prastesniais finansiniais rodikliais: grynojo pelningumo, likvidumo rodikliu ir kitais. Ypatingai, atsižvelgiant į pastarųjų metų iššūkius žemės ūkyje dėl nepalankių gamtos salygų.

Dar labiau palaikyčiau reinvestuojamo pelno galimybę. Siekiant kokybiškesnių ir geriau apmokamų darbo vietų bei tolygesnio regionų, ypatingai, kaimišk;ųjų vietovių, vystymosi, esu įsitikinus, jog būtų logiškesnis diferencijuoto pelno mokesčio tarifo taikymas

  • jei pelnas paskirstomas akcininkams ar ūkio savininkui – 15 proc. tarifas;
  • jeigu pelnas reinvestuojamas į plėtrą – 5 proc. tarifas.

Pastebėtina, kad ūkininkų ūkių apmokestinimas juos grupuojant į 4 grupes pagal ūkio ekonominį dydį ir PVM mokėtojo statusą yra sudėtinga ir paini sistema, todėl jos tobulinimui iš esmės pritartina, tačiau būtina ieškoti teisingiausių ir efektyviausių apmokestinimo sistemos sprendimų, remiantis mokslininkų pateiktais siūlymais ir jokiu būdu nepriešinant juridinių su fiziniais asmenimis.

Mano įsitikinimu, šiuo metu galiojanti apmokestinimo praktika yra ydinga, nes EDV neatspindi tikrųjų veiklos rezultatų. Smulkieji ūkiai dėl jiems taikomų mokestinių lengvatų nėra skatinami peržengti 2<= EDV < 4 ribos, dėl užgriūsiančios didesnės mokestinės naštos.

Remiantis bendra statistika pagal valdos ekonominį dydį, akivaizdu, jog ūkininkų ūkiai šiuo metu yra pagrindiniai žemės ūkio produktų gamintojai, tačiau labai didelė jų dalis tiek turimu žemės plotu, tiek gamybiniu potencialu yra labai smulkūs ir daugelio jų pagrindinis tikslas nėra pelno siekimas, bet noras pasirūpinti savos gamybos maisto produktais arba bent dalinai prisidurti prie algos ar pensijos papildomų pajamų. Todėl juos vertinant, manau, nereikėtų kalbėti apie jų konkurencingumą, daug svarbiau, palaikyti jų gyvybingumą.

LVŽS siūlo: siaurinti akcizų lengvatą žemės ūkyje naudojamiems dyzeliniams degalams, akcizų tarifą tokiems degalams padidinant nuo 21 iki 56 eurų/1000 litrų.

Šiam pasiūlymui nepritariu, kadangi tam nėra jokio pagrindo, be to LVŽS siūlo padididnti šį tarifą net 2,6 karto, procentine išraiška tai būtų net 260 proc., kuo pagrįstas toks drąstiškas šuolis?! Žemės ūkio sektorius jokio aukso amžiaus neišgyvena. Regionuose išlaikyti motyvuotą darbuotoją, kuris su savo šeima kurtų gyvenimą kaime, darosi vis sunkiau dėl įvairių optimizacijos procesų. Be to, ES Reglamente 651/2014 nėra ribojamas sunaudojamo gazolio kiekis žemės ūkio veikloje, o Lietuvoje pagal LRV priimtą tvarką, nustatytas apribojimas kiekiui pagal augalų ir gyvūnų rūšis. Todėl tai iškreipia konkurencines sąlygas ES bendrojoje rinkoje. Priimant tokį sprendimą, siūlyčiau atitinkamai didinti ir leistiną įsigyti gazolio kiekį.

Mažėjant gyventojų skaičiui regionuose ne tik privatusis, bet ir viešasis sektorius susiduria su specialistų trūkumu tiek sveikatos, tiek ir švietimo įstaigose. Visa tai nuo centro nutolusias teritorijas daro nepatrauklias gyventojams. Todėl ūkių vadovai bus priversti pirmiausiai didinti darbuotojų darbo užmokestį ir taip kompensuoti bent dalį išlaidų kelionėms pas specialistus. Priešingu atveju, žemės ūkio specialistai ir jų šeimos nariai ieškos patogesnių gyvenimo sąlygų dėl socialinės aplinkos miestuose ir didelė tikimybė – ne Lietuvoje.

Pritarčiau šioms iniciatyvoms žemės ūkio sektoriuje:

1. Vienas pagrindinių prioritetų – ūkių, įmonių modernizavimas, technologijos ir inovacijos;

2. Didinti investicijas į mokslą ir technologijas žemės ūkio srityje;

3. Ilginti žemės ūkio produkcijos gamybos grandinę šalyje – skatinti pridėtinės vertės kūrimą;

4. Žemės ūkio produktų tiesioginio realizavimo skatinimas;

5. Ūkių stambėjimo, kooperacijaos arba partnerystės skatinimas;

6. Daugiau dėmesio skirti kaime naujai besikuriantiems, jauniems ūkininkams;

7. Remti didelę pridėtinę vertę kuriančias žemės ūkio šakas, tokias kaip kaip daržininkystė, šiltnamių ūkiai, sodininkystė, daugiau dėmesio skirti gyvulininkystei;

8. Padėti smulkiems ir vidutiniams ūkiams atrasti savo nišas rinkoje.

 

Komentarai:

Rašyti komentarą Skaityti komentarus (0)