Kitos naujienos

Socialdemokratės: seksualinis priekabiavimas – smurto forma prieš moteris

Socialdemokratės: seksualinis priekabiavimas – smurto forma prieš moteris

Daugiau
Vilniaus rajono skyriaus ataskaitinis susirinkimas

Vilniaus rajono skyriaus ataskaitinis susirinkimas

Daugiau
Vilniečių pastangos ne veltui – šabakštynas nebus užstatytas, o virs parku

Vilniečių pastangos ne veltui – šabakštynas nebus užstatytas, o virs parku

Daugiau
Socialdemokratai: teisingumo ministrė negali toliau eiti pareigų

Socialdemokratai: teisingumo ministrė negali toliau eiti pareigų

Daugiau
Klaipėdos socialdemokratės - apskritojo stalo diskusijoje „Moteris - politikoje" (nuotraukų galerija)

Klaipėdos socialdemokratės - apskritojo stalo diskusijoje „Moteris - politikoje" (nuotraukų galerija)

Daugiau

Nuomonės

Nuomonės 2017 11 02

B. Sabatauskaitė. Šeimų „stiprinimas“ bado akis

Lietuvos šeimos tapo politikavimo įkaitėmis. Šešiasdešimt Seimo narių, balsavusių už Šeimos stiprinimo įstatymą, bando įtikinti mus, kad jiems iš tiesų rūpi šeimos. Priimtas ir neva šeimas stiprinti turintis įstatymas iš tikrųjų jas surūšiuoja į geresnes ir blogesnes, o realiai nestiprina nei vienų, nei kitų. Prezidentė turi galimybę nutraukti šį neprofesionalių aktorių spektaklį ir vetuoti priimtą įstatymą.

Atrodo, vien kalbėjimu apie tai, kad Šeimos stiprinimo įstatymas, arba bent jau toks, koks dabar yra priimtas Seimo, yra nereikalingas, rizikuoju būti mažų mažiausiai nesuprasta. Šeimas turime beveik visi ir kad ir kokia mūsų šeima bebūtų, ji yra bene svarbiausia kiekvieno augimui, vystymuisi, pasiekimams, o vėliau ir santykių kūrimui bei darbui. Kas galėtų prieštarauti, kai šią instituciją neva bandoma stiprinti?

Bėda, kad Seimo priimtas Šeimos stiprinimo įstatymas nepasiūlo nieko konkretaus, išskyrus lozungus ir krikščioniškuoju fundamentalizmu pagrįstą šeimų rūšiavimą. Šeimoms reikia ne kišimosi į jos privatų gyvenimą, o realių sąlygų dirbti, užsidirbti, ir jaustis oriai mūsų visuomenėje.

Jeigu mes iš tiesų laikytumėmės nuostatos, kad šeima yra mūsų visuomenės pagrindas, kurtume ne izoliacinę šeimos politiką, bet priešingai, formuodami bet kurią politiką, atsižvelgtume į šeimų ir jų narių poreikius – švietimo, sveikatos, kultūros, socialinėje, darbo, verslo vystymo ir visose kitose politikos srityse. Plačiąja prasme, visos valstybės struktūros ir yra ar bent jau turėtų būti skirtos šeimai, kaip svarbiausiai visuomenės ląstelei vystyti.

Vyro ir moters papildomumas

Tačiau Seimo priimtas įstatymas siūlo ne realius ir apčiuopiamus įrankius, bet ideologinę XIX amžiaus atgyveną, aiškinančią, kad šeima turi būti grindžiama vyro ir moters papildomumu. Ne lyčių lygybe. Ir čia jau nebesvarbu tampa nei tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija įtvirtina lyčių lygybės, ne papildomumo principą.

Jeigu įstatymo kūrėjai iš tiesų, kaip patys dabar aiškina, nenori diskriminuoti nei vienišų tėvų, nei mamų, nei kitų šeimų, kuriose dėl vienokių ar kitokių priežasčių nėra jų įsivaizduojamo „lyčių papildomumo“, kodėl nebuvo tiesiog įrašyta, kad įstatymu siekiama stiprinti šeimą? Tiesiog šeimą – ne tokią, kuri kažkam patinka ar atitinka religinius įsitikinimus, o tokią, kokią yra sukūrę nemaža dalis Lietuvos žmonių. Priminsiu, kad šis atvejis – ne pirmas kartas, kai diskutuojant, kas yra šeima, jaučiamas šeimų skirstymas į tas, kurios yra aukštesnės rūšies, ir tas, kurios neva yra šiek tiek kitokios.

Dar beveik prieš dešimtmetį kartu su Šeimos koncepcija pradėtas šios ideologijos normalizavimas Lietuvos viešojoje erdvėje ir teisinėje sistemoje, kurią vėliau Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančia pagrindiniam šalies dokumentui, tęsiasi, bandant prisidengti kilniais tikslais, tokiais kaip šeimos stiprinimas. 2011 m. Konstitucinis Teismas aiškiai pasakė, kad valstybės pareiga – „ne tik <…> nustatyti teisinį reguliavimą, kuriuo inter alia būtų sudarytos prielaidos šeimai tinkamai funkcionuoti, būtų stiprinami šeimos santykiai, ginamos šeimos narių teisės ir teisėti interesai, bet ir valstybės pareigą įstatymais ir kitais teisės aktais taip sureguliuoti šeimos santykius, kad nebūtų sudaroma prielaidų diskriminuoti šeimos santykių dalyvių”.

Lyčių lygybės įtvirtinimas turėtų būti įstatymo skatinančio gimstamumą tikslas

Priminsiu, kad įstatyme deklaruojamas papildomumas, visai nereiškia nei papildomų įstatyminių galimybių šeimos ir darbo derinimui, užtikrintumo savo darbo vieta, išėjus motinystės ar tėvystės atostogų. Jis reiškia moters subordinaciją ir tradicinių lyčių vaidmenų stiprinimą, kai tėvas mažai dalyvauja šeimos gyvenime – įstatymo kūrėjai įsivaizduoja, kad taip įmanoma šiuolaikines moteris paskatinti gimdyti dažniau.

Visgi, jei žiūrėsime į Vakarų Europą, dažniau moterys gimdo tose valstybėse, kur darbą ir namus derinti yra kur kas lengviau, kur yra išvystytas darželių tinklas ir kur vyrai bei moterys labiau dalijasi pareigomis namuose. Todėl, jei iš tiesų siekiame skatinti gimstamumą, tai daryti turėtumėme šiuolaikinėmis priemonėmis, o ne dviejų šimtų metų senumo idėjomis. Lyčių lygybė, ne lyčių papildomumas, turėtų būti siekis. O toks principas neturėtų būti tik tuščios deklaracijos. Tvarkydami savo teisinę bazę turėtume labai aiškiai ir konkrečiai galvoti apie moterų saugumą darbo rinkoje, paslaugų prieinamumą derinant darbą ir šeimą bei vyrų įsitraukimą į vaikų priežiūrą.

Akis badantys „šeimos stiprinimo“ pavyzdžiai

Šeimos stiprinimo įstatyme kalbama apie būsto nuomos kompensacijas. Mažai kas pasakytų, kad idėja neteisinga ar nereikalinga, bet bėda, kad jau dabar Paramos būstui įsigyti ir išsinuomoti įstatymas numato galimybę gauti savivaldybių siūlomas kompensacijas. Deja, realybėje jomis pasinaudoti gali mažai kuri šeima – paskambinus dėl buto nuomos, retas nuomotojas sutinka nuomoti butą ar namą šeimoms su vaikais. Tai – atvira diskriminacija dėl šeiminės padėties, tačiau Lygių galimybių įstatyme toks diskriminacijos pagrindas iki šiol nenumatytas. Tad kokia nauda, jei Šeimos stiprinimo įstatyme dar kartą patvirtinsime, kad šeimoms priklauso kompensacijos, tačiau realiai žmonės jų gauti negalės, nes baudimu už diskriminaciją įstatymų leidėjai nepasirūpino iki šiol. O statistika negailestinga – rugsėjo duomenimis 10329 asmenys laukia paramos būstui išsinuomoti, iš jų: jaunos šeimos – 1809 asmenys, daugiau kaip 3 vaikus auginančios šeimos – 984, be tėvų globos likę vaikai – 945 asmenys, žmonės su negalia – 1859.

Tokių akis badančių nuostatų įstatyme – ne viena. Visas aptarti čia ne užtektų nei laiko, o ir skaitytojams vargu, ar užtektų kantrybės jas detaliai analizuoti. Pabaigai vis dėlto norėčiau atkreipti dėmesį į dar vieną labai svarbią detalę. Įstatymas numato lėšų skyrimą vadinamosioms šeimų organizacijoms bei visuomenės informavimui, kuris formuos teigiamą požiūrį į šeimas. Iš tiesų ir komiškai, ir kurioziškai tuo pat metu skamba „teigiamos nuomonės formavimas apie šeimą“ – lyg mes būtume ne žmonės, o reprodukcinės mašinos, kurioms pakanka viešųjų ryšių kampanijų, sakančių, kad gausios šeimos yra gerai, ir mes staiga, nebemąstydami racionaliai savo situaciją ir, kaip išlaikyti vaikus bei kokią realią pagalbą valstybė mums siūlo, juos imsime gimdyti vieną po kito. Matyt, pagalbą racionaliam mąstymui išjungti teiks su bažnyčia susijusios šeimų stiprinimo organizacijos, kurias valstybė pasišauna finansuoti už mūsų visų pinigus.

Esant tokiai situacijai, sveiko proto tikėtis belieka iš Prezidentės, kuri artimiausiu metu praneš, ar vetuos šį XIX a. menantį Šeimų rūšiavimo įstatymą.

Komentarai:

Rašyti komentarą Skaityti komentarus (0)