Kitos naujienos

Socialdemokratės: seksualinis priekabiavimas – smurto forma prieš moteris

Socialdemokratės: seksualinis priekabiavimas – smurto forma prieš moteris

Daugiau
Vilniaus rajono skyriaus ataskaitinis susirinkimas

Vilniaus rajono skyriaus ataskaitinis susirinkimas

Daugiau
Vilniečių pastangos ne veltui – šabakštynas nebus užstatytas, o virs parku

Vilniečių pastangos ne veltui – šabakštynas nebus užstatytas, o virs parku

Daugiau
Socialdemokratai: teisingumo ministrė negali toliau eiti pareigų

Socialdemokratai: teisingumo ministrė negali toliau eiti pareigų

Daugiau
Klaipėdos socialdemokratės - apskritojo stalo diskusijoje „Moteris - politikoje" (nuotraukų galerija)

Klaipėdos socialdemokratės - apskritojo stalo diskusijoje „Moteris - politikoje" (nuotraukų galerija)

Daugiau

Nuomonės

Nuomonės 2017 11 11

G. Paluckas. Darbuotojai, kuriems valstybė meluoja

Mūsų valstybė meluoja pati sau ir šimtams tūkstančių valstybės sektoriaus darbuotojų. Lietuvoje padėti vienai smurto aukai metams skiriama 10 eurų, šeimos gydytojo paslaugoms apmokėti vienam asmeniui per metus – 23 eurai, trečdaliui mokytojų mokamas mažesnis nei 500 eurų atlyginimas.

Pati valstybė leidžia save kompromituoti, nes viešojo sektoriaus finansavimas neužtikrina nei teikiamų paslaugų kokybės, nei viešajame sektoriuje dirbančių žmonių orumo. Dar blogiau – toks atsainus valdžios požiūris į viešąjį sektorių programuoja labai rimtas problemas ateičiai – nekokybišką išsilavinimą, prastą sveikatą. Kitaip tariant, mes apsimetame, kad jiems mokame, tačiau paskui skundžiamės, kodėl visi pikti, susvetimėję, destruktyvūs, įklimpę į alkoholizmo liūną, emigruoja iš šalies arba žudosi. Stebėtis nereikėtų, nes patys pasiekėme tai, ką turime.

Valstybės sektoriuje iš viso dirba apie 300 tūkst. žmonių, kurie teikia paslaugas gyventojams – tai medikai, slaugytojai, mokytojai, darželių auklėtojai, įvairių valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojai, ugniagesiai, pasieniečiai, pareigūnai, socialiniai darbuotojai, valstybės tarnautojai.

Remiantis Statistikos departamento duomenimis, šių žmonių darbo užmokesčio augimo tempai atsilieka nuo privataus sektoriaus ir tai ilgalaikė tendencija.

Pavyzdžiui, 2015 m. pirmą ketvirtį darbo užmokesčio augimas viešajame sektoriuje siekė 3 proc., privačiajame – 5,2 proc., 2016 m. tuo pačiu laikotarpiu viešajame sektoriuje – 5,7 proc., privačiajame – 7,6 proc., 2017 m. viešajame – 7,2 proc., privačiajame – 10,4 proc.

Ką tai reiškia kasdienybėje? Prastesnes paslaugas gyventojams, kvalifikuotų darbuotojų migraciją į privatų sektorių arba užsienį, nusivylusius ir paslaugų negaunančius gyventojus.

Situaciją puikiai iliustruoja padėtis švietimo sektoriuje ar medicinoje. Mokytojams nemokame adekvataus darbo užmokesčio, todėl natūralu, kad pedagoginių studijų nesirenka patys gabiausi moksleiviai. Jei renkasi – tai retai, bet dažnai tai sutampa su aiškiu apsisprendimu ir kito pragyvenimo šaltinio turėjimu. Tokiu būdu ne visi pedagogai yra talentingiausi savo srities ekspertai ir tai atsiliepia vaikų mokymo kokybei.

Vertinant pagrindinių gebėjimų lygį mokyklinio ugdymo rezultatai Lietuvoje yra prastesni už Europos Sąjungos vidurkį. Lietuvos penkiolikmečių pagrindiniai gebėjimai prastesni už vidurkį visose trijose pagrindinėse srityse: gamtos mokslų, skaitymo ir matematikos. 40 proc. mokinių iš žemiausio socialinio ir ekonominio sluoksnio gamtos mokslų rezultatai yra prasti. Net 25 proc. dalį Lietuvoje sudaro prastai besimokantys mokiniai.

Ir dėl to kalti ne tiek mokytojai, kiek mokinių tėvai bei valstybė, nesugebanti pasiūlyti tinkamo apmokėjimo už darbą mokytojams ar geros kokybės paslaugų mokiniams iš socialinės rizikos ar skurdžių šeimų. Kartais susidaro įspūdis, kad mokytojų motyvaciją darbui stengiamasi „išmušti“ gėdinimais.

Vien ką reiškia premjero Sauliaus Skvernelio teiginys, kuriuo jis parėmė savo nenorą didinti finansavimą pedagogų darbo užmokesčiui: „Patys profesinių sąjungų atstovai deklaravo, kad po vidurinės moksleiviai išeina nemokėdami skaityti. Todėl lygiagrečiai pasakyti, kad duokite mums 200 mln. eurų šitai sistemai taip veikiančiai ir tada viskas bus gerai, būtų visiškai neatsakinga“.

Tai sukėlė pedagogų pyktį, nuvertinimo jausmą ir sumažino motyvaciją stengtis, net jeigu asmuo yra gimęs būti mokytoju.

Švietimo ir mokslo ministerija pasielgė dar „geriau“: iš pradžių ministrės patarėjas Arminas Varanauskas patikino, kad mokytojų algų vidurkis – 877,8 euro neatskaičius mokesčių.

Ir tik vėliau susiprotėta išanalizuoti, kad 30 proc. mokytojų Lietuvoje uždirba mažiau nei 500 eurų neatskaičius mokesčių, 500-600 eurų „ant popieriau“ gauna apie 7 proc. pedagogų, 600-700 eurų – 9 proc., 700-800 eurų – 12 proc., 800-900 eurų – 14 proc. 900-1000 eurų – 13 proc., daugiau nei 1000 eurų – 15 proc. Tai priklauso nuo mokinių skaičiaus ir jų sunešamų „krepšelių“, krūvių.

Sveikatos apsaugos srityje situacija panaši, todėl pastaruoju metu medikai ir slaugytojai pagrįstai kilo į kovą už savo teises.

Valstybinių ligonių kasų duomenimis, 2017 m. I pusmetį gydytojų vidutinis atlyginimas už etatą buvo 1443 eurai neatskaičius mokesčių, o slaugytojų – 723 eurai už etatą neatskaičius mokesčių. Medikai mokosi ilgus metus, kad vėliau galėtų teikti paslaugas pacientams. Šią profesiją jie tikriausiai rinkosi ne dėl darbo užmokesčio, o dėl noro prisidėti prie visų mūsų sveikatos stiprinimo.

Tačiau ko jie sulaukia? Neadekvataus atlyginimo, budėjimų naktimis ligoninėje, galimybės skirti pacientui 6-8 minutes, jei dirba šeimos gydytoju didesniame mieste, neveikiančios arba stringančios elektroninės sveikatos sistemos, plėšymosi tarp viešų ir privačių gydymo įstaigų, daug popierizmo ir gąsdinimo, kad suteikus paslaugą ne taip, kaip juodu ant balto, už ją įstaigai nebus apmokama. O įstaiga jau atitinkamai išskaičiuos iš mediko darbo užmokesčio.

Dar daugiau – korupciją Lietuvoje mes išgyvendiname ne didindami atlyginimus, bet klijuodami lipdukus „Geriausia padėka gydytojui – Jūsų šypsena“. Galima klausti, kiek nori šypsotis pervargęs ir neįvertintas medikas ar slaugytoja?

Negana to, gydytojo darbo užmokestis nepriklauso nuo jo darbo kokybės – jis priklauso nuo „iš oro“ surašytų įkainių, kurie dažnai nepadengia paslaugų savikainos. Vadinasi, paslauga rinkoje kainuoja vieną pinigų sumą, o įstaigai sumokama mažesnė. Tokiu būdu ligoninė ar poliklinika turi mąstyti, kaip taupyti: už šildymą mokėti reikia, už vaistus – reikia, tad taupoma darbo užmokesčio sąskaita.

Kartais norisi klausti, kodėl mes meluojame sau ir valstybės sektoriaus darbuotojams? Kur kas moraliau ir skaidriau būtų sąžiningai finansuoti viešąjį sektorių: darbuotojai bus labiau motyvuoti, o gyventojai džiaugsis aukštos kokybės paslaugomis.

Komentarai:

Rašyti komentarą Skaityti komentarus (0)