Kitos naujienos

Socialdemokratės: seksualinis priekabiavimas – smurto forma prieš moteris

Socialdemokratės: seksualinis priekabiavimas – smurto forma prieš moteris

Daugiau
Vilniaus rajono skyriaus ataskaitinis susirinkimas

Vilniaus rajono skyriaus ataskaitinis susirinkimas

Daugiau
Vilniečių pastangos ne veltui – šabakštynas nebus užstatytas, o virs parku

Vilniečių pastangos ne veltui – šabakštynas nebus užstatytas, o virs parku

Daugiau
Socialdemokratai: teisingumo ministrė negali toliau eiti pareigų

Socialdemokratai: teisingumo ministrė negali toliau eiti pareigų

Daugiau
Klaipėdos socialdemokratės - apskritojo stalo diskusijoje „Moteris - politikoje" (nuotraukų galerija)

Klaipėdos socialdemokratės - apskritojo stalo diskusijoje „Moteris - politikoje" (nuotraukų galerija)

Daugiau

Kitos temos

Kitos temos 2017 02 21

V. Ledas. Pilietis apie poetą

Šlamščiau ją pasigardžiuodamas, neužsikąsdamas ir neužgerdamas - skalsi it gimtosios žemelės duona. Rijau godžiai, krimtau ir perkramtinėjau iš naujo, kol visą skonį perprasdavau iki smulkmenų. Buvo geriausias patiekalas prieš miegą, kelis vakarus smaguriavau iki išnaktų, nors medikai ir nerekomenduoja vakarop prisikimšti iki soties. Jus domina, kokiu delikatesu – antiena, stirniena ar triušiena – smaginausi? Neatspėsite net iš trijų kartų, nes manuoju sielos penu buvo naujoji Vytenio (taip, to paties, kurį visi vadiname tik vardu) „knygiena“, jei jau po teisybei – gili ir erdvi knyga „Justino Marcinkevičiaus laikas“. Toji pati, kurios pristatyme užvakar dažnam dvasioje kaupėsi gaila - vėliau pakeista pilietinio ryžto - Autoriui vaizdingai prabilus  apie iškilųjį Poetą, įtaigius skaitovo sugebėjimus išliejus Poeto eilėmis.

Dešimtį eurų – tiek kainuoja naujasis socialdemokratų Sąžinės Balso bylojimas. Daug ar mažai? Tūlam turčiui tai nevertas net paminėjimo pinigas, bet daugumai susirinkusiųjų į užvakarykštę diskusiją (taip pat ir daugumai įsigysiančiųjų knygą) tai dvejų, o gal ir trejų pietų kaina, bet visgi pirks knygą būtent ši – ne turtingoji, bet dvasingoji - visuomenės dalis. Meskime į šoną mažareikšmius piniginius reikalus ir grįžkime prie esmės: kodėl gi tokia skani pasirodė minėtoji knyga? Įvardinsiu kelis identifikuotus jos specifinio skonio ingredientus.

Pirmasis: pokalbis su Autoriumi, galbūt tiksliau – jo pasisakymo klausymas. Pradžioje buvo sunkoka suvokti, kodėl skaitydamas tarsi girdėjau Vytenio tariamą kiekvieną žodį, intonacijos virpesius, stipresnį akcentą, galėjau įsivaizduoti jo gestikuliaciją, netgi veido išraišką, skvarbų žvilgsnį. Atsakymas, rodos, piršosi pats: tokio įtaigaus „rašomojo kalbėjimo“ (tai toks unikalus rašto skambesys) pagrindu tapo ne viena savybė/aplinkybė, o jų darnus derinys: oratorinė patirtis, emocinė įkrova, puikios istorijos žinios, daugybės straipsnių, knygų kūrybinė patirtis, jautrus santykis su Poeto kūryba.

Berods, būtų viskas, tačiau visgi būtinas dar pagrindinis pagardas – giliai sąmoninga pilietinė pozicija ir valia ją drąsiai reikšti, nesigręžinėjant į piktavališką neo-mankurtų lojimą ar baugščius politkorektiškųjų personų perspėjimus. Be principingos, objektyvios ir reiklios sau bei Poeto kūrybos laikmečiui Autoriaus pozicijos knyga būtų išėjusi prėskoka. Drįsčiau net kiek oponuoti poetui Valentinui Sventickui, redagavusiam „Justino Marcinkevičiaus laiką“: anotaciją būtų buvę prasminga pavadinti ne „Politikas apie Poetą“, o „Pilietis apie Poetą“.

Antruoju ingredientu tapo pats knygos pasirodymo/išleidimo (beje, ji gimė poetui Valentinui Sventickui įkalbėjus Autorių pratęsti/praplėsti savųjų straipsnių apie Justiną Marcinkevičių ciklą) tikslas – išsaugoti Poeto-Titano pėdas, kurias jis giliai įspaudė mūsų istorijoje, literatūroje, visuomenės gyvenime ir... mūsų sąmonėje: pilietinėje, dvasinėje, tautinėje.  Pravarti šiame kontekste prisiminti garbaus mūsų bičiulio, profesoriaus Henriko Šadžiaus (taip pat knygų autoriaus) ir jo bendraminčių inicijuotas  akademinės, kultūrinės, mokslinės bendruomenių intelektualų atviras laiškas „Apie „atvertas akis“ į kūrėjo vaidmenį okupuotoje Lietuvoje“ prieš porą metų pabaidė Justino Marcinkevičiaus nuopelnus tautai ir valstybei bandančių menkinti, juodinti, šmeižti neo-mankurtų prasimanymus, tačiau tai buvo tik skambus pliaukštelėjimas botagu per Justino Marcinkevičiaus juodintojų knysles.

Vytenis gi pagarbiai apie tautos Dainiaus nuopelnus mąstančiuosius apginklavo kokybiškai kitu įnagiu – tvirta pilietinės pozicijos lazda, kuria jau galima kaip reikiant išvelėti šonus didžiąją Poeto kūrybą ir jo nuopelnus tėvynei mėginančius apdergti nykštukus. Taigi giluminis Autoriaus tikslas – įspausti atmintyje žodį, kuris taptų ginklu blaiviai mąstančiajai ir visą savąją istoriją suvokiančiai tautos daliai – antrasis knygos gardumo ingredientas.

Beliko paminėti trečiąją, paties Autoriaus galbūt net sąmoningai neužsibrėžtą, tačiau aiškiai skambančią knygoje natą – trečiąjį ingredientą – raginimą tikėti tuo, kuo tikėjo Justinas Marcinkevičius ir kuo akivaizdžiai tiki pats Autorius. Pravartu prisiminti, kad be kūrybinio/idėjinio „kolaboravimo“ Poetas menkystų dar buvo kaltinamas ir ateizmu, tikėjimo menkinimu, nors tikrumoje Justino Marcinkevičiaus tikėjimas glumina savo prasmingumu ir gilumu, toli užribyje palikdamas primityvų davatkišką keliaklupsčiavimą. Bet tai – subrendusi kito straipsnio tema, o šįkart apsispręskime: ar dešimtį eurų išleisime pavakarojimui kuklioje kavinėje, ar gardžiuosimės stipria knyga, išgirsdami, jausdami, atkartodami, perprasdami pilietiškus Sąžinės Balso virpesius.

 

Vytis Ledas

Komentarai:

Rašyti komentarą Skaityti komentarus (0)