Kitos naujienos

Socialdemokratai aiškinsis dėl sportininkų finansavimo

Socialdemokratai aiškinsis dėl sportininkų finansavimo

Daugiau
Skyrių balsavimas pasibaigė: dauguma nori trauktis iš koalicijos su LVŽS

Skyrių balsavimas pasibaigė: dauguma nori trauktis iš koalicijos su LVŽS

Daugiau
G. Kirkilas sveikina Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenę

G. Kirkilas sveikina Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenę

Daugiau
Dar vienas kirtis regionams: mokslo centrai rajonuose nesteigiami?

Dar vienas kirtis regionams: mokslo centrai rajonuose nesteigiami?

Daugiau
LSDP Vilniaus rajono skyriaus sąskrydis

LSDP Vilniaus rajono skyriaus sąskrydis

Daugiau

Bičiulių balsas

Bičiulių balsas 2017 03 24

V. Ledas. Kamščiatraukiai

Kalbininkų pastangos visuomenei įpiršti sodraus transporto „kamščių“ termino pakaitalą – transporto „grūstis“ – vargu ar turi giedresnę perspektyvą, nes „kamštis“ tiksliau ir kiečiau apibūdina šią daugumos miestiečių kančią – kasdienę gaišatį užsikimšusiose (oi, atsiprašau, gerbiami kalbininkai: užsigrūdusiose, o gal net užgrūstose) gatvėse. Pasitelkdamas artimųjų įskiepytus inžinerinio mąstymo principus, bandysiu peržvelgti transporto inžinerijos idėjas, pasirodžiusias viešojoje erdvėje įvairiais – kartais ir prieš dvidešimtį metų ar dar anksčiau - laikotarpiais. Taigi, kartu įsitikinsime buvimu realių „kamščiatraukių“ varginantiems transporto kamščiams traukti.

EISMO VALDYMAS. 7:00-10:00 ir 16:00-19:00 – šiomis piko valandomis mieste neturėtų būti atliekami jokie ne būtinosios skubos (ne avariniai) darbai, kuriems naudojama sunkioji technika keltų kliūtis transporto srautui: gerbūvio tvarkymas, medžių genėjimas, asfaltavimas, komunikacijų remontas, apšvietimo tinklų priežiūra ir kiti komunalininkų projektai, taip pat prasminga būtų apriboti/uždrausti sunkios, gremėzdiškos ir dažniausiai lėtaeigės statybinės technikos ir asenizacinių mašinų judėjimą, neigiamai įtakojantį srauto judėjimo intensyvumą. Drausminančiai impulsyvesnių vairuotojų elgesį įtakotų ir pagrindinių sankryžų (ypač – žiedinių) stebėsena vaizdo kameromis, veikianti darniai su nuobaudų sistema nedrausmingai ar pavojingai vairavusiems: pažeidei taisykles (kirtai ištisinę liniją, laiku neparodei posūkio ir pan.), sukėlei pavojų, ir, rodos, likai nepastebėtas, bet po kurio laiko gauni pranešimą susimokėti baudą už tą vaizdo kamerų užfiksuotą pažeidimą.

INSTITUCIJŲ SUTELKIMAS. Prieš dešimtį metų Gedimino Kirkilo vadovaujama vyriausybė buvo pradėjusi svarstyti ir tuomet, ir dabar aktualią svarbiausių institucijų sutelkimo idėją - ministerijų perkėlimą iš Senamiesčio, Gedimino prospekto bei jo pakraščių į šalia Seimo (dabartinės Seimo darbuotojų automobilių parkavimo aikštelės vietoje) statytiną ministerijų pastatą. Sunku dabar spręsti, kas labiau sutrukdė šios puikios minties (estai analogišką jau ėmęsi realizuoti) įgyvendinimui: institucinių interesų pinklės, lėšų stygius, politinės valios silpnumas, galimai neišspręsti minėto sklypo nuosavybės reikalai ar užgriuvusi ekonominė krizė, - tačiau sumanymas taip ir liko popieriniu. Neverta aptarinėti sutaupymą ir patogumą, sąlygotus visų ministerijų sutelkimo viename pastate ar jų komplekse, šalia esant įstatymų leidėjų pastatui – Seimui. Parduotų ar išnuomotų ministerijų pastatų generuojamos pajamos galimai keliskart viršytų statytino institucijų komplekso kaštus, kartu esminiai palengvinant eismo miesto centre optimizavimą.

PARKAVIMO CENTRAS PANERYJE. Visiškai nelogiška dabartinė situacija, kai miesto centre grūdasi aibė svarbiausių ir satelitinių institucijų bei šimtai jų darbuotojų automobilių, kuriuos galima būtų palikti tarp Baltojo ir Geležinio Vilko tiltų pastatytame originalios futuristinės architektūros daugiaaukščiame automobilių parkavimo centre. Tokio statinio stogą apželdinus, būtų išsaugota galimybė miesto centro gyventojams pasikaitinti prieš saulutę, o šalia įrengtose kavinėse bei restoranuose – išgerti kavos, papietauti, pasigrožėti miesto panorama. Pastatę automobilius, vilniečiai Baltuoju ir Geležinio Vilko tiltais netruktų per keliolika minučių pasiekti savąsias darbo vietas kitame Neries krante. Statinio fasadas upės pusėn taptų puikiu galimybe miestui uždirbti (ir nuosekliai kompensuoti statybos kaštus) reklaminių plotų dėka, o žalioji poilsio zona galėtų sėkmingai persikelti ir į paupį tarp Baltojo ir Žaliojo tiltų.

PARKAVIMAS PO ŽEME. Porą dešimtmečių transporto inžinerijos žinovai kartas nuo karto plėtoja diskusijas dėl požeminių saugojimo aikštelių automobiliams įrengimo po Lukiškių aikšte, P.Cvirkos skveru, Tauro kalnu, gynybinės Bastėjos kalva (deja, neradau tikslaus jos pavadinimo, tad miniu žargoninį). Istoriškai susiformavusiame miesto centre vargiai įmanomi kiti – racionalesni – automobilių statymo sprendimai, nei “rausimasis“ po žeme, geruoju tokios urbanistinės krypties pavyzdžiu galėtų būti požeminė automobilių saugojimo aikštelė po V.Kudirkos aikšte. Įgyvendinus ministerijų (ir kitų institucijų?) sutelkimą, parduodamų ar nuomojamų ministerijų dabartinių pastatų konkurencingumą/patrauklumą esminiai pagerintų galimybė būsimiems savininkams naudotis naujai įrengtomis požeminėmis automobilių saugojimo aikštelėmis paminėtose vietose, nes dabartinės automobilių parkavimo galimybės šalia ministerijų yra menkos. Puikiai suprantama, kad investicijos požeminiams statiniams yra ženkliai didesnės nei įprastiems, tačiau nėra racionalesnių sprendimo variantų miesto centruose: nors investicijų atsipirkimas yra gana lėtas, tačiau neginčijamas privalumas – išsaugomas miesto architektūrinis veidas.

PATOGUS VIEŠASIS TRANSPORTAS. Savųjų įžvalgų suformavimui kokį pusmetį gerokai rečiau naudojausi automobiliu, ir įsitikinau, kad “Vilniaus viešojo transporto“ (VVT) analitikams, puoselėjantiems planus „persodinti“ miestiečius iš asmeninių automobilių į viešąjį transportą, prasminga būtų atlikti vilniečių apklausą, užduodant paprastą klausimą: „Kodėl Jūs NESINAUDOJATE miesto viešuoju transportu?“, - juk žvilgsnis iš šalies visada būna naudingas, tačiau reikia ryžtis ir nemalonios tiesos išklausymui.

Jūsų dėmesiui - manieji samprotavimai apie VVT paslaugų ypatumus.

Norėčiau naudotis švariu transportu, kad ranka neliptų prie senokai valytų turėklų ir ranktūrių, sėdėti ant reguliariai valomų sėdynių, nesigrožėti nuspardytomis durimis ar murzinomis atitvaromis, neslidinėti ant pažliugusių grindų bei pro langą matyti aplinką, o ne aplipusį purvą.

Viliuosi, kad permainingų Lietuvos orų fone, netektų vasarą kepti perkaitusiame troleibuse , o žiemą – tirtėti jame nuo šalčio. Žinau, kad daugeliui troleibusų jau daugiau nei trisdešimt metų, bet tai nekeičia manojo noro nesušalti ar neperkaisti.

Norėtųsi, infekcinių ligų protrūkio metu, matyti bendrakeleivius tvarkingai dėvinčius antibakterines kaukes ir čiaudint nedalijančius savąsias bakterijas, nuolat pasigirstant informacijai apie būtinybę jas dėvėti infekcijų siautėjimo periodu, o užmaršesniems siūlant galimybę iki euro kainuojančią kaukę įsigyti iš vairuotojo.

Puiku būtų, kad viešajame transporte keliautume saugiai: transporto priemonės erdvę stebėtų vaizdo kameros ar bent jų imitacijos (muliažai) būtų įrengtos, tuo kiek sudrausminant vagišius, chuliganus bei triukšmadarius, o ir patį vairuotoją reiktų aprūpinti dujų balionėliu neordinarinės situacijos su agresyviu personažu atvejui – šios saugumo priemonės ypač praverstų atokesnius rajonus aptarnaujančių bei naktinių reisų autobusuose.

Tikiuosi pamatyti viešojo transporto vairuotojus dėvint stilingas ir patogias uniformas – teko grožėtis jomis ne vien dizainerių plejada garsėjančioje Italijoje, bet ir daugelyje kitų Europos Sąjungos narių - skatinančias dėvintįjį pasitempti, didžiuotis savo profesija ir priklausymu gausiai transportininkų bendruomenei.

Rusena viltis, kad į viešąjį transportą užklydę benamiai ar triukšmingi girtuokliai būtų, daug nelaukiant, išlaipinami, ir keleiviams netektų šlykštėtis jų dvoku bei keiksmažodžių tiradomis.

Šaunu būtų, kad autobusai, nuomojami iš savivaldybės ponulių globą galimai turinčių įmonėlių, atitiktų bent minimalius techninius reikalavimus: statesnę įkalnę įveiktų žvaliai, o ne pukšėdami kelių kilometrų greičiu, iš paskos driekiantis juodiems išmetamųjų dujų kamuoliams, nedžeržgėdami lyg per paskutinįjį savo reisą.

Motyvuotų naudotis viešuoju transportu ir kiekviename autobuse ar troleibuse veikiantis bevielis internetas – toks veikia, pavyzdžiui, Romos viešajame transporte, ir keleiviai valandines keliones sutrumpina naršydami internete.

Džiugintų matymas, kad viešasis transportas prižiūrimas kaip savas: komposteriai, ranktūriai, apsauginės juostos ant durų nebūtų tvirtinami - net naujose transporto priemonėse – surūdijusiais varžtais ir laikikliais.

Vairavimo kultūra, tikėtina, pagerėtų kaip mat, jei sunkų pamaininį darbą dirbantys vairuotojai gautų padorų atlyginimą: šiuo metu 600-700 eurų atlygį tegauna pradedantis vairuotojas, vieną savaitę besikeliantis 4 val. ryte, o kitą savaitę darbą baigiantis, likus valandai iki pusiaunakčio – toks dienos režimo permainų krūvis peiliu pjauna net stipraus vyro sveikatą.

Viešojo transporto įmonės biudžetą papildytų, o keleiviams nuobodulį prablaškytų transporto priemonėse įrengti skystųjų kristalų televizoriai, rodantys, pavyzdžiui, nacionalinio transliuotojo laidas, kartas nuo karto papildomas VVT užsakyta reklama. Nepapiktintų keleivius ir reklaminiai lipdukai ant stiklinių pertvarų, uždirbantys pajamas VVT.

Įgyvendinus bent dalį paminėtų pasiūlymų, pašviesėtų Vilniaus viešojo transporto bei jo keleivių veidai, išvajotieji pusantro šimto naujų autobusų per metus nevirstų pavargėliais, o kelionė autobusu ar troleibusu nebekeltų negatyvokų asociacijų.

SANKRYŽŲ REKONSTRUKCIJOS. Anksčiau minėtosios eismo optimizavimo idėjos pareikalautų žymiai mažesnių investicijų, nei daugelį metų atidedamos, bet neišvengiamai turėsiančios būti atliktos, problematiškiausių – labiausiai eismo intensyvumą įtakojančių – sankryžų pertvarkos (rekonstrukcijos). Vilniuje jau turime keletą tokių pavyzdžių: teigiamą poveikį eismo spartai padariusi estakada prie Ukmergės ir Geležinio Vilko gatvių sankryžos, nepateisinusi lūkesčių estakada nuo Geležinio Vilko į J.Jasinskio gatvę, pradžiuginusi nebent parlamentarus bei Seimo darbuotojus, ne viena problemiška sankryža atsikvėpė, nutiesus dar sovietiniais laikais suprojektuotą, daugelį metų atidėliotą ir galų gale europiniais pinigais įgyvendintą Pietinį aplinkkelį (dažnas vilnietis dar prisimena Naujininkuose kaip peiliu nurėžtą – nebaigtą nutiesti - Žirnių (dabartinę Tūkstantmečio) gatvę).

Neišvengiamai turėsime rekonstruoti, įrengdami du eismo lygius, Ukmergės ir Geležinio Vilko gatvių, Kalvarijų ir Kareivių/Ozo gatvių, Žirmūnų ir Kareivių gatvių (palankus reljefas estakados statybai) sankryžas, pertvarkyti eismą Gerosios Vilties ir Geležinio Vilko gatvių sankryžoje, trukdančioje intensyviam eismui nekliudomai įsilieti į Pietinį aplinkkelį bei Savanorių prospektą. Lieka tik klausimas, ar sugebėsime rasti lėšų Vilniaus (ir nacionaliniame?) biudžete šioms rekonstrukcijoms, nes be jų miestiečiai dar ilgai gaivinsis išmetamųjų dujų kokteiliais.

Pravartu paminėti, kad Vilniuje nepateisinamai retai statomos triukšmasienės gyvenamųjų kvartalų atitvėrimui nuo intensyvaus eismo (pvz. Geležinio Vilko) gatvių, rūpinimusi miestiečių ramybe sostinę ženkliai lenkia pvz. Kaunas.

MIESTO PAKRAŠČIŲ INFRASTRUKTŪRA. Rodos, jau primityvu būtų tūkstantąjį kartą minėti, kad transporto problemas Vilniuje ženkliai įtakoja nebuvimas elementarios infrastruktūros – darželių, mokyklų, gydymo įstaigų, vaistinių, buitinių paslaugų - miesto pakraščių (satelitiniuose) rajonuose, į kuriuos sparčiai persikėlinėja ramybės ir gryno oro išsiilgę vilniečiai. Chaotiška miesto plėtra, sąlygota gyvenamųjų nekilnojamojo turto projektų plėtotojų neatsakingumo bei miesto valdžios ydingas pasyvumo nepakankamai kontroliuojant naujų gyvenamųjų rajonų struktūrą, verčia atokesnių rajonų gyventojus kas rytą vežti vaikus į darželius, mokyklas ar gimnazijas, tuo apsunkinant ir taip keblią eismo situaciją mieste.

Pavyzdžiui, miestiečiams intensyviai persikeliant gyventi į už Verkių regioninio parko plytinčius, ir iki paties Europos parko besitęsiančius sodų masyvus, jų gyventojams iki šiol trūksta elementarios infrastruktūros: vaikų darželių, poliklinikos, vaistinės, buitinių paslaugų, prekybos centrų ir t.t. – tai ilgamečio diletantiško požiūrio į miesto plėtros tendencijas pasekmės. Kiekviena ten gyvenanti šeima turi ne po vieną automobilį, ir ryte jų vilkstinės driekiasi link Kalvarijų, Geležinio Vilko ar Žirmūnų gatvių – prieš atvykstant į darbą, dar reikia išvežioti vaikus į mokyklas ir gimnazijas: „giliaminčiai“ švietimo strategai sumąstė po dešimtmečio svarstymų ir teismų, koncesijos (žioplių, ištratinusių savąjį biudžetą, ir priverstų įsikinkyti į nepalankias daugiametės nuomos sąlygas, džiaugsmas) būdu pastatytai ir plačiai išgirtai Balsių mokyklai suteikti ne gimnazijos, o tik progimnazijos statusą (teises).

Tokio „toliaregiško“ valdininkų sprendimo nubaustiems, keliolikos miesto šiaurinės dalies rajonų jaunuoliams tenka rinktis: studijuoti porą metų Balsių progimnazijoje, ir vėliau 11-ąją ir 12-ąją klases baigti jau kitame miesto rajone esančioje gimnazijoje (naujas kolektyvas, nauji draugai ir nedraugai, nauji mokytojai, nauja tvarka...), ar iškart pasiryžti ketverius metus truksiančiam kasdieniam važinėjimui (dukart po gerą valandą ar pusantros) į kitame rajone veikiančią gimnaziją. Neabejodamas progimnazijos idėjos autoriams suteikčiau salsvoką „antisaliamonų“ vardą.

Nėra abejonių, kad minėtus sunkumus įmanoma spręsti, derinant protingą urbanistinę strategiją, gyventojų bendruomenių pastangas, protingų nekilnojamo turto plėtotojų iniciatyvas, miesto savivaldybės galimybes, tik kirba klausimas: kada gi pagaliau miesto valdžios klerkai prisiruoš ne skambius pažadus tauzyti, o įsisenėjusias žmonių problemas realiai spręsti?

PAUPIO GATVĖS. Bene efektyviausias kaštų ir laukiamo naudingumo atžvilgiu sprendimas būtų pasinaudoti gamtos bei miesto plėtros dovanotomis galimybėmis: dauguma prie upių įsikūrusių miestų bei didmiesčių racionaliau nei Vilnius išnaudoja paupius eismui subalansuoti, ir tai yra logiška, nes „paupinės“ gatvės turi vieną išskirtinai pozityvų bruožą – jose nėra sankryžų, todėl eismas saugesnis ir galimas didesnis nei vidutinis mieste leistinas greitis.

Atkurtos nepriklausomybės pirmaisiais metais spaudoje minėta puiki idėja Antakalnyje paupiu besitiesiančią (Neris tarp Valakupių ir Žirmūnų tiltų mažai vingiuota, gatvė būtų tinkama greitam eismui) P.Vileišio (buv. Krantinės) gatvę pratęsti, rekonstravus transporto tiltą-viaduką Antakalnio troleibusų žiede ir nutiesiant gatvę už dabartinės už dabartinės Vilniaus m. klinikinės ligoninės Antakalnio filialo bei M.Daukšos gimnazijos (šiuo metu ji nutrūksta M.Daukšos gimnazijos prieigose).

Pagrindine kliūtimi šiam racionaliam projektui tapo minėtosios ligoninės kontingentas – Antakalnio g. 124 esančioje ligoninėje nuo seno buvo gydomi VIP pacientai: aukšto rango pareigūnai ir funkcionieriai, kurių ramybės šiukštu neturėjo trikdyti numatoma judraus eismo gatvė... Rodos elementarus sprendimas – atitvara nuo triukšmo (triukšmasienė) šalia gatvės - ir pakaktų ramybės garbiems pacientams, bet tąkart racionalų protą nugalėjo nomenklatūrinių galingųjų ambicijos.

Atlikus tokią minėtos gatvės rekonstrukciją, tankiai apgyvendintų Nemenčinės plento sodų, Turniškių, Saulėtekio alėjos ir jos sodų, Antakalnio galinės dalies, Sapieginės sodų gyventojai galėtų sparčiai pasiekti miesto centrą pratęsta - ir dailiai po Šilo bei Žirmūnų tiltais “pralendančia“ - P.Vileišio bei Sluškų gatvėmis, išvažiuodami ties pat seniausiuoju Vilniuje Pilies tiltu per Vilnią. Atsikvėptų beprotiškai perkrauta Antakalnio gatvė, praretėtų transporto srautas Olandų g. žiede ties Žirmūnų tiltu, o kelionė nuo Antakalnio rajono galo iki Pilies tilto tetruktų keliolika minučių.

Neries paupys tarp Šilo ir Valakupių tiltų platus, plyti pievos, tad pakaktų vietos ir dviračių takui, ir mamytėms su vaikų vežimėliais pasivaikščioti pievutėse, na, o atkarpoje tarp Šilo ir Pilies tiltų reiktų naudotis Vilniuje nepateisinamai retai taikomu privalomuoju didmiesčių atributu - atitvaromis nuo gatvės triukšmo.

Kita paupinė gatvė, galinti perimti šiaurinės miesto dalies transporto srauto dalį iš perkrautų Žirmūnų, Kalvarijų bei Geležinio Vilko gatvių - kitame upės krante esanti Neries gatvė, besitęsianti nuo Šilo tilto iki pat Verkių gatvės Trinapolio vienuolyno prieigose. Vietomis net virstanti dviračių taku, pratęstina paupyje nuo Šilo iki Žirmūnų tiltų (Olimpiečių gatvės), greito eismo Neries gatvė perimtų didžiulę dalį transporto srauto miesto šiaurinės dalies rajonų: Balsių ir dar bene dešimties šiaurinio pakraščio rajonų.

Reikėtų rekonstruoti – praplatinti bei apšviesti – ir Verkių gatvės ruožą nuo Trinapolio vienuolyno iki Verkių rūmų prieigų, bei per Verkių regioninį parką besidriekiantį kelią tarp Žaliųjų Ežerų ir Verkių gatvių. Tikėtina, kad esminiai modernizuojant (rekonstruojant) Neries gatvę, tektų įrengti pėsčiųjų tiltą ties paplūdimiu Žirmūnuose, atlikti gausius žemės darbus paupio ruože tarp Šilo ir Žirmūnų tiltų, įrengti ar „perkelti“ dviračių takus, saugumo atitvaras ties statesniais panerio šlaitais.

Tektų spręsti ir sudėtingesnį klausimą, jei minėtoji Neries gatvės rekonstrukcija būtų įgyvendinta: sparčiai įveikęs atstumą nuo pat Verkių gatvės iki Mindaugo tilto, transporto srautas išsirikiuotų milžiniška eile ties sankryža prie Mindaugo tilto ar/ir ties sankryža prie Žaliojo tilto – kaip nukreipti tūkstančius automobilių į statytiną automobilių saugojimo statinį Neries krantinėje, tarp Baltojo ir Geležinio Vilko tiltų? Minėtas sankryžas šalia tiltų būtų sudėtinga rekonstruoti į dviejų lygių: įrengti tunelius po esamomis gatvėmis trukdytų atraminės tiltų konstrukcijos ir po Upės bei Olimpiečių gatvėmis einantys komunikacijų vamzdynai (prisimename nesenai įvykusią avariją viename jų statybvietėje ties Barclays banko operacijų centru), o įrengti virš esamų gatvių estakadas būtų sudėtinga dėl labai ribotų teritorinių galimybių... Visgi reikia tikėtis, kad nesame unikaliausias miestas pasaulyje, ir rastume jau pritaikytą kitoje šalyje inžinerinį-techninį sprendimą minėtųjų sankryžų esminiai geresniam pralaidumui įgyvendinti.

SMEGENINGA SAVIVALDYBĖ. Ne kartą užsidaviau sau klausimą: „Kur yra giluminė vargiai suvaldomos transporto „kamščių“ priežastis?“. Viena iš nuoseklios darbų planavimo sistemos nebuvimo priežasčių – nunykęs Miestų statybos projektavimo institutas, kadaise vienijęs geriausius konceptualios miestų plėtros profesionalus, dabar išsibarsčiusius po daugybę projektavimo įmonių. Kiekvienas didesnis miestas – o ypač Vilnius, turintis dvigubai mažesnį, nei daugelio Europos šalių sostinių vidurkis, gyventojų tankį (kvadratiniame kilometre) – yra sudėtingas urbanistinis-inžinerinis organizmas, kurio plėtros vizijai suvokti būtina aukščiausio lygio architektų, inžinierių, urbanistų komanda.

Deja, bet miesto savivaldybės taryboje susibūrę teisininkai, ekonomistai, vadybos asai ir net žurnalistai nėra pajėgūs generuoti konceptualius inžinerinius-urbanistinius sprendimus miesto augimui valdyti, tam būtini kvalifikuoti techninio profilio specialistai. Papuošę marškinių rankogalius dailiomis sąsagomis, savivaldybės tarybos išminčiai maitina miestiečius pačių gerai nesuvoktais pažadais, nepamiršdami pasiieškoti savųjų interesų, nors miestui ir vilniečiams reikalingi toliaregiški urbanistiniai-inžineriniai projektai ir sprendimai. Belieka tikėtis, kad ateinančios kadencijos miesto taryboje nebeišvysime periferijos žurnalisčių, „knyginių“ ekonomistų bei gudragalvių teisininkų, o turėsime brandžią architektų, inžinierių, darbine patirtimi galinčių pasigirti kitų urbanistikos profesionalų komandą.

Antrasis rezervas, galintis padėti rasti racionaliausias kaštų ir naudos santykio atžvilgiu išeitis iš miestą dešimtmečius varginančių transporto eismo bėdų – visų mūsų iniciatyvumas, idėjų generavimas, aktyvios diskusijos ir profesionaliame, ir bendruomeniniame lygiuose. Ir – privalomai – savivaldybės tarnautojų dėmesys vilniečių pasiūlymams. Taigi: neišsprendžiamų sunkumų nėra, yra tik joms abejingi ar nekompetentingi biurokratai.

Komentarai:

Rašyti komentarą Skaityti komentarus (0)