Kai kas mane vadina disidentu, einančiu prieš „srovę“. Tokiu savęs nelaikau. Visada maniau, kad mano pastangos mąstyti ir kalbėti garsiai apie socialdemokratiją bei visuomenės reikalus neišnyksta tyruose, bet randa atgarsį partiečių „srovėse“.

Šiandien tai jaučiu kaip niekada tvirtai. Savęs neapgaudinėju, žinau, kad yra žmonių, kurie permainų bijo. Yra žmonių, kuriems pokyčiai bus neparankūs. Yra žmonių, kurie atsinaujinimą mėgins stabdyti visomis prieinamomis priemonėmis. Tačiau tokių žmonių partijoje – jau mažuma. Absoliuti mažuma. Atėjo „pavasaris“.

Per šią partijos pirmininko rinkimų dalį – kandidatų kėlimą skyriuose – aš daug kalbėjau. Bet dar daugiau klausiausi. Tai, ką išgirdau, turiu prisipažinti, sugriovė nemažai ir mano paties stereotipų ar kartais klaidingų įsivaizdavimų. Vyresni nenori pokyčių? Oi, kaip klystate. Jaunimas nori tik „šiltų“ vietelių tarnybose? Netiesa. Vertybės ir ideologija – niekam neberūpi? Pasakykite tai skyriuose ir… sprukite, jei spėsite.

Nors politologai šiandien sako, kad partijos „elito“ parama lems, kuris kandidatas laimės socialdemokratų partijos rinkimus, tačiau tai yra netiesa. Spręs paprasti partijos nariai. Ir iš to ką girdėjau ir mačiau, esu tikras, jie jau pasirinko.

Pasirinko visa apimančias permainas. Ne „kosmetines“ korekcijas, o tikrus pokyčius – partijos tapatybės rekonstrukciją, demokratijos plėtrą, profesionalumą komunikacijoje ir politinėje vadyboje. Galų gale, tikrus pokyčius gretose tų, kurie dešimtmečius atstovauja socialdemokratus viešojoje erdvėje. Ar tai sakydamas jaučiuosi disidentu? Ne, nes tą patį sako milžiniškas bičiulių būrys visoje Lietuvoje palaikęs šias idėjas.

Ar šie pokyčiai kelia grėsmę partijos įtakai politiniams procesams Lietuvoje ar, dar blogiau, šalies politiniam stabilumui, kaip sugebėjo išsireikšti kai kurie apžvalgininkai bei politiniai oponentai? Anaiptol. Socialdemokratai stipriausi buvo tuomet, kai ne „elitas“, o visi partijos nariai buvo girdimi ir matomi. Kai prie sprendimų priėmimo stalo savo vietą turėjo visi šalies skyriai.

Demokratija yra vaistas „pokiliminiams“ susitarimams, intrigoms ir susipriešinimui, kurių pastaruoju metu patyrėme gerokai per daug. Profesionalumas komunikacijoje ir politinėje vadyboje yra išeitis partijos vadovybei ir skyriams, nerandantiems būdo kalbėtis ir susikalbėti. Tapatybės rekonstrukcija – neišvengiamumas, siekiant atgauti visuomenės tikėjimą socialdemokratais ir socialdemokratija.

Džiaugiuosi esąs šių permainų dalimi. Pamenate, sakiau, tamsiausia – prieš aušrą? Aušta.

 

Gintautas paluckas, kandidatas į LSDP pirmininkus, Vilniaus miesto vicemeras