Kalbėdami apie savivaldą Lietuvoje, kaip vieną iš gerųjų pavyzdžių nuolat minime Kauno rajoną. Įvairiais rakursais – pagal Lietuvos savivaldybių indeksą, teikiamas viešąsias paslaugas, pritrauktas investicijas, turto valdymą – Kauno rajonas daug metų yra tarp pirmaujančių Lietuvos savivaldybių.
Didžiausias šio rajono įvertinimas yra augantis gyventojų skaičius. Šiandien Lietuvoje tai – išskirtinis rodiklis, nes tokias savivaldybes mūsų nukraujavusioje gyventojais šalyje galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Kauno miestas tarp tų pirštų nepatenka, nes čia, Statistikos departamento duomenimis, gyventojų mažėja.
Rugsėjo 1-ąją augantis Kauno rajonas pasitiko atidarydamas dvi pradines mokyklas, atnaujintus gimnazijų stadionus. Ši savivaldybė vadinama jauniausia Lietuvoje, nes čia gyvena didžiausias šalies gyventojų iki 19 metų skaičius. Sparčiai daugėjant gyventojų kyla daug iššūkių: reikia darželių, mokyklų, infrastruktūros – tik spėk suktis. Visada didžiavausi matydama, kaip ambicingai, kryptingai šia linkme dirba Kauno rajonas. Žingsnis po žingsnio – į priekį, nestabdydamas. Nes gyventojų skaičius jau perkopė 100 tūkstančių, kuriasi jaunos šeimos iš Suvalkijos, Aukštaitijos, Kauno miesto, čia gimsta vaikai ir auga.
Kauno miesto demografinė padėtis gerokai liūdnesnė, tikėtina, kad situacija dėl gyventojų pajamų mokesčio surinkimo – taip pat. Todėl dabartiniai įvykiai, kai Kauno miesto meras Visvaldas Matijošaitis pasišovė “gelbėti” Kauno rajoną, atrodo groteskiškai.
Tuo metu, kai visa Europa žengia decentralizacijos keliu ir siekia stiprinti savivaldą, mes pačiame Lietuvos viduryje turėsime tikrą oligarchinį anklavą!
Lietuvos istorijoje precedento neturintis atvejis: vienos savivaldybės vadovas perbraižo žemėlapius ir skelbia referendumą kitoje savivaldybėje, siekdamas prisijungti gardžiausius kąsnelius! Jau dabar Kauno miesto teritorija yra didesnė, nei Paryžiaus, o pagal V. Matijošaičio planą, ji turėtų padidėti dar tris kartus!
Tuo metu, kai visa Europa žengia decentralizacijos keliu ir siekia stiprinti savivaldą, mes pačiame Lietuvos viduryje turėsime tikrą oligarchinį anklavą!
Ir nuo ko gi reikia gelbėti Kauno rajono žmones, tiesioginiuose rinkimuose vėl patikėjusiems savivaldybės vairą merui Valerijui Makūnui ir jo komandai?
“Mes girdėjome, kad Kauno rajono gyventojai nepatenkinti gatvėmis, šaligatviais”, – aiškino Kauno mero patarėjas, prieš TV kameras neįvardijęs, kur vyko tokie “girdėjimai”. Įtarčiau, kad panašių skundų panoręs juo išklausyti p. Matijošaitis išgirstų kone iš visų aplinkinių ir tolimesnių savivaldybių. Bet ar tai priežastis imti savo žinion tą rajoną, neva, gelbėjimo tikslais. Panašūs argumentai naudojami nebent Rusijos užsienio politikoje, kai nutariama atsiplėšti gabalą kaimyninės valstybės teritorijos.
“Man atrodo, kad visada yra smagiau gyventi dideliame mieste negu kaime”, – kitą argumentą, kodėl reikia “gelbėti” Kauno rajoną, pateikė Kauno meras Visvaldas Matijošaitis. Argumentas, žinoma, rimtas, ypač žiniasklaidai paskelbus, kad Kauno meras įsigijo dvarą Kauno rajone, Kačiūniškėje. Kai dvaro adresas bus ne kaimas, bet miestas, ponui V. Matijošaičiui bus tikriausiai daug smagiau.
Atokių Kauno rajono seniūnijų – Čekiškės, Vandžiogalos, Vilkijos, Ežerėlio – ten, kur dar yra nemažai socialinės atskirties, “gelbėtojams” nereikia. Rajoną bandomą paplėšyti – į geidžiamas ir negeidžiamas teritorijas.
Bet neapsimetinėkime, kad patikėjome, jog planas “gelbėti” Kauno rajoną, atrėžiant jo teritorijos dalį ir prijungiant ją prie Kauno miesto, gimė dėl V.Matijošaičio nemeilės kaimiečiams. Juk visiems aišku, kad priežastys kur kas labiau apčiuopiamos ir suskaičiuojamos.
“Gelbėtojai”, pastaruoju metu iš Kauno miesto gyventojų sulaukiantys priekaištų ir masinių protestų dėl nesiskaitymo su bendruomenėmis, mokesčių politikos, savivaldybės įmonių darbo, automobilių stovėjimo apmokestinimo, grobuoniško žaliųjų plotų urbanizavimo, uždarytų mokyklų, nusitaikė į tas Kauno rajono seniūnijas, kurios turi daugiausiai gyventojų ir geriausiai sutvarkytą infrastruktūrą.
Atokių Kauno rajono seniūnijų – Čekiškės, Vandžiogalos, Vilkijos, Ežerėlio – ten, kur dar yra nemažai socialinės atskirties, “gelbėtojams” nereikia. Rajoną bandomą paplėšyti – į geidžiamas ir negeidžiamas teritorijas.
Gelbėtojai ateitų gelbėti tų, kurie turi ir geresnes gatves, ir dviračių takus, ir sutvarkytas viešąsias erdves, ir kultūros centrus – taigi gyvena tikrai ne blogiau, nei Šilainių, Palemono, Vilijampolės ar Petrašiūnų gyventojai.
Kokią žinutę ši gyventojų aistras jau spėjusi įsiūbuoti situacija siunčia visai Lietuvai? Liūdniausia šios istorijos žinia turbūt būtų ta, kad neverta stengtis, siekti tikslų, gerai tvarkytis, nes tuoj pasirodys “gelbėtojai”, kurie puls gelbėti nuo to, ką bendromis pastangomis sukūrėte.
Labai tikiuosi, kad tokie ,,eksperimentai” nebus įgyvendinami vienos savivaldybės vadovų norų pagrindu. Tokie svarbūs klausimai turėtų būti svarstomi plačiai, įvertinus transporto, žemės ir nekilnojamo turto mokesčio klausimus, atsižvelgiant į bendruomenes. Procesai turi vykti pagal įstatymus, o sprendimus turi tvirtinti Seimas Vyriausybės teikimu, atsižvelgdamas į gyventojų apklausas ir nuomonę. Kitu atveju su tokiu požiūriu iškrisime civilizuoto demokratinio pasaulio konteksto ir darysimės panašūs į Rytų oligarchijas.