Savivaldybių vadovų susitikime su Prezidentu Gitanu Nausėda buvo paliesti keturi šiuo metu aktualiausi savivaldai klausimai: savivaldybių teritorijų ribų keitimo poreikis; savivaldos skolinimosi galimybės ir nansinė padėtis; vidaus sandoriai bei švietimo ir sveikatos įstaigų tinklas. Trumpai apžvelgsime šias temas.
Pradėkime nuo pirmosios.
Lietuvoje yra 60 savivaldybių, kurių penkios vadinamos „žiedinėmis“, kadangi jų centrai įkurti kitų savivaldybių teritorijoje. Tai – Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Panevėžio ir Alytaus rajonų savivaldybės. Kad „žiedinėms“ savivaldybėms reikalinga pertvarka, kad vertėtų nustatyti optimalų savivaldybių skaičių, steigti naujas savivaldybes ar iš esmės pertvarkyti savivaldybių teritorijų ribas – per pastarąjį dešimtmetį diskusijų ir siūlymų būta įvairių. Tačiau vykdytos apklausos aiškiai parodė, kad gyventojai nepalaiko idėjos steigti naujas savivaldybes ar keisti esamas jų ribas. Taigi administracinei teritorinei reformai iki šiol šalyje poreikio nebuvo.
Pastaruoju metu didelę diskusiją sukėlė dviejų savivaldybių – Kauno miesto ir Kauno rajono teritorijų perdalijimo ar sujungimo klausimas.
Lietuvos savivaldybių asociacijos nuomonė savivaldybių teritorinių ribų klausimu išlieka ta pati – kokybišką viešųjų paslaugų teikimą turi užtikrinti savivaldybių bendradarbiavimas ir aktyvus piliečių bei bendruomenių įsitraukimas į vietos savivaldos sprendimų priėmimą, o ne administracinių ribų keitimas.
Taip pat, savivaldybių nuomone, moraliai paseno bei nūdienos gyvenimo realijų nebeatitinka šalies teritorijos administracinio suskirstymo teisinis reglamentavimas. Šiais laikais keičiant savivaldybių administracines ribas itin didelę reikšmę turi vietos gyventojų nuomonė. Europos vietos savivaldos chartija skelbia, jog savivaldybių teritorinės ribos negali būti keičiamos, iš anksto nepasitarus su visomis vietos bendruomenėmis ar nesurengus referendumo, kur tai leidžia statutas. Mūsų šalyje ši nuostata įgyvendinama Teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatyme įtvirtinus privalomą vietos gyventojų apklausą dėl numatomų savivaldybės ribų ar pavadinimo keitimo, taip pat dėl savivaldybės steigimo ar naikinimo.
Šiuo metu Lietuva yra viena mažiausiai savivaldybių turinčių Europos Sąjungos valstybių. Lietuva ir Malta turi stambiausią administracinių teritorinių vienetų suskirstymą Europoje. Tarp smulkiausią teritorinę savivaldos struktūrąturinčių valstybių galėtume paminėti Prancūziją (su daugiau kaip 36 tūkstančiais savivaldybių), Vokietiją (su beveik 12 tūkstančių savivaldybių) ar Čekiją (kur per 6 tūkstančius savivaldybių). Tačiau šiose valstybėse yra ne vieno, bet dviejų, o Prancūzijoje net ir trijų lygių vietos savivalda. Jokie teisės aktai neapibrėžia administracinio teritorinio šalių suskirstymo, tai individualiai sprendžia pačios šalys.
Verta pastebėti, kad Europos valstybėse vyrauja praktika, kuomet savivaldybės pasirašo įvairias bendradarbiavimo sutartis ir kooperuojasi tarpusavyje, teikdamos viešąsias paslaugas gyventojams. Tokiu būdu, glaudžiai bendradarbiaudamos, o taip pat įtraukdamos vietos bendruomenes, jos kartu sprendžia savivaldos problemas.
Kalbant apie administracinį Lietuvos suskirstymą, norisi atkreipti dėmesį ir į Seimo narių siūlymus įteisinti Lietuvoje tiesioginius seniūnų rinkimus. Savivaldybės tokiai minčiai nepritaria ir tiesioginius seniūnų rinkimus sieja su žemesnio savivaldos lygio šalyje įtvirtinimu. Atsižvelgiant į šiuo metu esantį seniūnijų skaičių, galima teigti, kad Lietuvoje atsirastų per 500 savivaldybių. Tokio dydžio šalyje kaip Lietuva, kur gyventojų skaičius mažėja ir visuomenė sensta, nėra jokio poreikio didinti vietos politikų skaičių ir įgyvendinti daug kaštų reikalaujančią reformą. Šiuo atveju turėtume atkreipti dėmesį ir į kitų Europos šalių patirtį, kuomet įvairiais būdais stengiamasi sumažinti savivaldybių skaičių ir daugelį viešųjų paslaugų perkelti į regioninį lygmenį.
Mindaugas Sinkevičius yra Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas
