Valdantieji taip įsibėgėjo su savo reformomis ir centralizavimo idėja, kad dabar užsimojo į savivaldybių priešgaisrines tarnybas. Kai tuo tarpu, kad ir skurdžiomis sąlygomis dirbančios ugniagesių gelbėtojų tarnybos turi kone didžiausią visuomenės pasitikėjimą iš valstybės institucijų. Per gaisro gesinimą Alytuje žmonės viešai dėkojo savo didvyriams ugniagesiams pasiaukojamai rizikavusiems ir dirbusiems nuodingų teršalų pilnoje gaisravietėje. Nelaimės akivaizdoje bent kas nors atliepia visuomenės lūkesčius. Ugniagesių darbo organizuotumas ir efektyvumas ir šiuo atveju – akivaizdus.
Tuo tarpu Lietuvos valdantieji nusprendė ugniagesių tarnybas pertvarkyti – centralizuoti, kaip ir beje, ir visą viešąjį sektorių bando suspausti, kur tik gali, nors Europa, atvirkščiai, dabar juda valdžios decentralizavimo keliu. Lietuvoje – nė motais tampa ratifikuoti tarptautiniai teisės aktai ar pačios dabartinės Vyriausybės programa.
Neseniai pateiktoje valstybinio audito ataskaitoje Vyriausybei pateikta rekomendacija įvertinti funkcijų skirstymo į valstybines, t. y. valstybės perduotas savivaldybėms, ir savarankiškąsias funkcijas tikslingumą bei priimti sprendimus, reikalingus pokyčiams įgyvendinti. Rekomendacijos įgyvendinimui Vidaus reikalų ministerijos sudaryta darbo grupė apsvarstė ir galimą savivaldybių priešgaisrinių tarnybų naikinimo klausimą. Juk taip paprasčiau! Nėra tarnybų – nėra problemos.
Panaikinus savivaldybių priešgaisrinių tarnybų sistemą, visuomenės saugumas nebūtų tinkamai užtikrintas, o gelbėtojų atvykimo į nelaimės vietą laikas pailgėtų.
Šiuo metu valstybės priešgaisrines gelbėjimo pajėgas sudaro Valstybinė priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba, savivaldybių priešgaisrinės tarnybos, žinybinės priešgaisrinės pajėgos ir savanoriškos ugniagesių organizacijos. Savivaldybių priešgaisrinės tarnybos buvo įkurtos tam, kad užtikrintų gaisrų gesinimą ir pirminius gelbėjimo darbus nuo didžiųjų miestų ir savivaldybių centrų nutolusiose vietovėse. Šios tarnybos dalyvauja gesinant apie 50 procentų visų šalies gaisrų bei atliekant apie 30 procentų gelbėjimo darbų, tai yra, 11000-13000 išvykimų per metus.
Daugelyje Europos šalių, pavyzdžiui, kaimyninėje Lenkijoje, savivaldybių priešgaisrinės tarnybos yra nuolat stiprinamos ir toks modelis pasiteisina. Deja, Lietuva vis dar išlieka labai centralizuota – visi sprendimai priimami sostinėje. Dabartiniai valdantieji po Seimo rinkimų sudarytoje Vyriausybės programoje kėlė tikslą suteikti didesnes galias vietos savivaldai, stiprinti gyventojų apsaugos nuo nelaimių sistemą, kad gelbėtojai galėtų pasiekti kiekvieną gyventoją per mažiau negu 15 minučių. Panašu, kad tai buvo tik pažadai. Panaikinus savivaldybių priešgaisrinių tarnybų sistemą, visuomenės saugumas nebūtų tinkamai užtikrintas, o gelbėtojų atvykimo į nelaimės vietą laikas pailgėtų.
Žiūrint į visas aplinkybes, susidaro įspūdis, kad savivaldybių priešgaisrinėms tarnyboms iškilusi reali grėsmė. Ugniagesiai negirdi užtariamos pozicijos nei iš Premjero, nei iš naujosios Vidaus reikalų ministrės Ritos Tamašunienės pusės. Pastaroji, kaip ir kiti, ją delegavusios partijos atstovai, giriasi išmanantys savivaldybių darbo specifiką bei pasisako už savivaldos stiprinimą. Taigi šis klausimas jiems turėtų būti suprantamas ir svarbus.
Nuo 2020 m. sausio 1 d. didės minimalus darbo užmokestis. Šiais metais tarp Vyriausybės ir profesinių sąjungų organizacijų sudaryta 2020 metų Nacionalinė kolektyvinė sutartys, kuri numato darbo užmokesčio didėjimą ugniagesiams. Skamba gražiai. Deja, lėšos, savivaldybių priešgaisrinėse tarnybose dirbančių ugniagesių atlyginimas kelti, naujame Valstybės biudžeto projekte nesuplanuotos. Ar Vyriausybė sąmoningai siekia panaikinti šias tarnybas?
Šiuo metu veikianti sistema, pasiteisino ir funkcionuoja veiksmingai. Skirtingų lygmenų pajėgos viena kitos nedubliuoja, o tik papildo, todėl nepasverti ir niekuo nepagrįsti pokyčiai nebus naudingi. Savivaldybių priešgaisrinės tarnybos užima svarbią ir reikšmingą vietą visoje šalies priešgaisrinėje ir gelbėjimo sistemoje, o jų sunaikinimas neigiamai atsilieptų šalies gyventojų ir jų turto saugumui. Valdžios atstovai neturėtų orientuotis į centralizavimą, o stiprinti savivaldai deleguotas funkcijas, siekiant būti arčiau žmonių.
