Žinau, kad sulauksiu akmenų už šią nuomonę – kai kam galbūt nepatiks, kad nesu visagalė ir tik įvardiju problemas bei siūlau sprendimus, bet kažkodėl stebuklingai pati viena visko neišsprendžiu; kai kam nepatiks pasidalijimas asmenine patirtimi. Šįsyk manau, kad kuo platesnis kalbėjimas apie medikų gyvenimo realybę yra svarbesnis negu agresijos sukeliamas stresas.
Tai tiesiai ir sakau – rašau apie savo asmeninę patirtį, nepretenduoju į vienatinę tiesą ir visažinystę.
Sveikstu po sudėtingos operacijos, dar ir komplikacijos ištiko: vėl teko minti daug gydytojų kabinetų slenksčių ir vėl teko iš arti pamatyti tai, kas priminė vaikystę – tiek daug dalykų sveikatos apsaugos sistemoje įstrigę laike. Ir teko pamatyti naujų dalykų, kurie tiesiog sutrikdo. Nes negali suprasti, ar čia taip specialiai kažkas sugalvojo iš piktybiškumo, ar čia korupcijos rezultatas, ar tiesiog elementariai kažkam mąstymo funkcija nesuveikė.
Neabejoju, kad daugelis Jūsų yra turėję situacijų, kai skausmas – operacija, trauma, gimdymas, liga – buvo toks stiprus, kad tuo metu atrodė lengviau numirti nei toliau kentėti. O kartais skausmas nėra toks stiprus, kad nualptum, bet jis lydi nuolatos, 24 val. per parą. Ir taip išsunkia jėgas, kad tampi tiesiog zombiu. Ir štai čia yra toks nuostabus dalykas kaip skausmo klinikos. Jos vadinasi skirtingai. Pavyzdžiui, Kauno klinikose tai yra Neurochirurgijos klinikos poskyris skausmui gydyti. Ten dirba nerealūs medikai – profesionalūs gydytojai ir kompetentingos slaugytojos. Ir, maža to, tikrai jautrūs žmonės, suvokiantys, kad iki jų atkeliavę pacientai tikrai kenčia.
Tačiau darbo sąlygos sukurtos tokios, tarsi specialiai siekiama sukiršinti tuos, kurie ir taip kenčia, ir tuos, kurie tikrai daro viską, kad padėtų. Įsivaizduokite erdvų kabinetą, padalytą į keturias miniatiūrines kamarėles, kur turi tilpti ir apžiūros vieta, ir procedūrinis, ir administracinių reikalų tvarkymo postas. Rezultatas? Paslaugų prieinamumas nepateisinamai mažesnis nei poreikis.
Pacientai pyksta: kas guodžiasi, kas sarkastiškai traukia per dantį niekuo nekaltą slaugytoją, kuri priversta informuoti, kad artimiausi talonai bus už kelių savaičių, ir dar juos reiks „gaudyti“, nes talonų bus mažai. Kai kas atvirai agresyviai puola. O viena moteris akivaizdžiai kalbėjo apie savižudybę.
Kaip per rūką, kamuojama skausmo, mėginau prisiminti ko gi aš mokiausi SafeTalk kursuose, ką dabar sakyti šiai moteriai: kažkaip kalbinau, siūliau variantus, bet nesu tikra ar man pavyko. Situacija tokia, kad nors stauk iš skausmo – fizinio, dvasinio, emocinio.
Ir kai matau daktarę, kuri akivaizdžiai dirba kažkokį nesveiką valandų skaičių, ir vis tiek sugeba atidžiai klausytis, viena ranka autopilotu pildydama e-popierius, kita ranka dėdama parašus ant popierinių dokumentų, apima tikra neviltis. Ir dėl savęs, ir dėl jos, ir dėl tos moters koridoriuje.
Laikai pasikeitė. Mūsų visuomenė pasikeitė. Kas įdomiausia, pokyčiai sveikatos priežiūros sistemoje irgi įvyko. Tik priešinga kryptimi.
O tada pamatau vaizdą, kurio atmatyti neįmanoma. Į tą nelaimingą kamurkę – ketvirtį skausmo klinikai duoto kabineto – netelpa ligoninės lova. Todėl iš onkologijos skyriaus atvežtas jaunuolis „įmontuojamas“ pusiau koridoriuje, pusiau skausmo klinikoje (tik primenu, kad tokioje būklėje menkiausias skersvėjukas yra didžiulė grėsmė, apie žmogiškąjį orumą išvis nekalbu). Ir taip jam lašinami paskirti vaistai, kurie turi bent kiek palengvinti jo kančią.
Tai štai šitas vaikinas, beplaukę galvą atmetęs ant pagalvės, su juodais ratilais po akimis, laukiantis palengvėjimo – man tapo mūsų sveikatos sistemos vaizdiniu. Išsekę, pervargę, kenčiantys žmonės – gydantys kitus žmones – ir rezignacijoje laukiantys palengvėjimo arba mirties, žiūrint katras bus greičiau.
Pati gavau savo skausmo blokadą oriau, pusiau susigrūdusi ant gulto, nes rankai su kateteriu nebuvo vietos. Jei iš tos pusės slaugytoja būtų pritaisiusi atramą, nebūtų galėjusi praeiti iki priemonių spintelės, į kurią per mano procedūrą jai ir gydytojai teko lakstyti n kartų dėl kitų pacientų. Gal kitą sykį jau bus sugijusi per operaciją netyčia perdurta vena, taigi, galėsiu ištiesti ranką link sienos – bus labai pasisekę.
Gulėjau su lašine ir galvojau apie savo šeimą. Užaugau gydytojų šeimoje: mano mama gydytoja, mamos brolis, mano dėdė Algimantas, sudegęs nuo žaibiško kraujo vėžio, buvo gydytojas, jo sūnus – taip pat. Prisimenu. kaip jie negalėjo ramiai miegoti galvodami apie sunkų pacientą, sunkią operaciją, sukdami galvą, ką dar galima būtų padaryti beviltiškoje situacijoje. Kaip jie, tapę gydytojais prieš kelis dešimtmečius, lygiai taip pat nieko nesitikėjo iš sistemos, ministerijos, vadovų. Nes žinojo, kad tai jų pačių bėdos ir problemos. Kad jei esi toks durnas, kad tampi mediku – tai stresas, pervargimas, viršvalandžiai, vis naujos biurokratinės procedūros, vadovų nekompetencija ir įtampa – yra Tavo asmeninės problemos, tiesiog natūralūs trukdžiai. Ir net neturėjo vilčių, kad gali būti kitaip.
Laikai pasikeitė. Mūsų visuomenė pasikeitė. Kas įdomiausia, pokyčiai sveikatos priežiūros sistemoje irgi įvyko. Tik priešinga kryptimi. Mama tiesiai sako – atvejai, kad pacientas žemintų, plūstų paskutiniais žodžiais, grasintų žiniasklaida (nes jam mandagiai rekomendavo pasikalbėti su vaiku, prieš atvedant pas gydytoją, o ne įmesti vaiką į kabinetą rėkiantį ir pačiam pasislėpti už durų) būdavo tokie reti, pasitaikydavo kartą į porą metų. Dabar tai – kasdienybė.
Matau tą vaizdą prieš akis. Nuleidusi pečius, juodai pavargusi po dviejų dešimčių pacientų, pagyvenusi gydytoja žiūri į vieną tašką, o įsiutęs pacientas su stebėtinu atkaklumu keikia rusišku matu ją dėl to, kas paprasčiausiai – ne jos galioje. Ir net neklausiu, kodėl neišvaro už durų šito psichologiškai smurtaujančio piliečio, kodėl neprašo pagalbos savo vadovo. Nes pacientas visada teisus. Ir vadovas visada teisus. O problemų nenori niekas. Tad tai, kas nutiko, yra Tavo ir tik Tavo problema.
Ar aš suprantu pacientą? Taip, aišku: ir talonų trūkumas, ir informacijos trūkumas, ir kartais padaromos klaidos – jos sukelia pyktį, nusivylimą, baimę. Ar aš suprantu vadovą? Taip, žinoma, nes mūsų sistemoje įsivaizduojama, kad vadovauti gali bet kas, o vadyba yra toks vadovėlinis žodis, kuris realiai nieko nereiškia. Todėl medicinos mokslus baigęs žmogus, paskirtas vadovauti, susiduria su paprasčiausia vadybos ir administravimo žinių stoka, ir tuomet reaguoja, kaip kas moka. Kai kas išsirenka labiausiai erzinančius (galbūt talentu, galbūt kruopštumu) kolegas ir ant jų išlieja savo nuovargį ir neviltį dėl kritikos iš aukštesnių vadovų, kai kas pasirenka „skaldyk ir valdyk“ taktiką, o dar kiti mėgina kaip nors tempti ant pečių dvigubą krūvį ir ieškoti išeičių iš neįmanomų situacijų (nes vadovas turi susidvejinti – ir pats dirbti gydomąjį darbą, ir vadovauti kolektyvui).
Nesu nei Sveikatos apsaugos ministerijoje, nei Sveikatos reikalų komitete, tad suprantu, kad mano ne vieną kartą sakyti pasiūlymai yra toks išorinis triukšmas. Bet drįsiu juos pakartoti darsyk, nes matau tą nepaprastai džiuginantį jaunesnės medikų kartos judėjimą, siekiant to, kas jiems priklauso – orumo, saugios aplinkos, sveiko darbo ir poilsio balanso. Tai, kad tapai gydytoju (ar slaugytoju) – reiškia, kad nori padėti žmonėms, tačiau tai nereiškia, kad pats nebesi žmogus su poreikiais, emocijomis, sveikata. Negali uždėti kitam deguonies kaukės, jei pirma pats jos neužsidėsi.
Tad palaikydama medikų rengiamą diskusiją lapkričio 13 d. Vilniuje, kviečiu visus – vadovus, pacientus, valdininkus – pripažinti, kad šiandien turime labai neefektyvią sveikatos priežiūros įstaigų vadybą, kuriai trūksta elementarių žinių, skaidrumo ir saugumo; kad šiandien gydytojų „perdegimas“ (ypač universitetinėse ligoninėse) yra tiesiog norma, o ne reta skaudi išimtis; kad šiandien emocinio raštingumo stokojame taip stipriai, kad agresija tapo bendravimo norma, o ne retais keistais atvejais.
Tad medikams dar studijų metu privalomi kasmetiniai psichologijos, krizių valdymo, emocinio raštingumo kursai, nes psichologinės pagalbos kreipimosi stigma yra viena kvailiausių likimus žalojančių viduramžių liekanų.
Tad mano pasiūlymai galbūt primityviai techniški, bet siūlau elementariai sutvarkyti sveikatos priežiūros įstaigų vadybą:
1) Darbo krūvių sureguliavimas ir reali viršvalandžių apskaita, nes „perdegę“ medikai yra grėsmė ir sau patiems, ir pacientams. Galų gale, tai tiesiog žmogaus teisių pažeidimai pagal kelias konvencijas iš eilės;
2) Gydomojo ir administracinio darbo atskyrimas. Puikiai prisimenu, kaip gyvendama Strasbūre mačiau sekretores keliant iš skaitmeninio diktofono daktaro įrašytą tekstą į kompiuterį ir dėliojant jį į reikiamas formas: prancūzai supranta, kad investuoti daug metų į mediko išsilavinimą neapsimoka, jei po to pusę darbo laiko jį verti pildyti popieriukus – tai tiesiog per brangu ir neefektyvu. Paprastai kalbant, atskirkime gydomąjį darbą nuo administracinio;
3) „Perdegimo“ prevencija per psichologines konsultacijas ir specialias išeigines psichikos sveikatos stiprinimui (užsienyje yra oficialios mental health days). Tiesiog šiandien oficialiai pripažinkime, kad mediko darbas neišvengiamai kupinas streso, todėl turime vykdyti sistemingą psichohigieną – medikams privalo būti prieinamos psichologinės konsultacijos kaip neatsiejama darbo dalis, kaip, pavyzdžiui, pareigūnas, šovęs į žmogų, privalo eiti pas psichologą, nes tai yra trauma, neigsime tai ar ne, taip ir gydytojas, kasdien susiduriantis su skausmu ir mirtimi, turi išventiliuoti savo skausmą, bejėgiškumą, kaltės jausmą ir kitus jausmus, kurie kaupdamiesi priveda prie sprogimo ar – dar blogiau – atbukimo, cinizmo, rezignacijos ir apatijos. Tad medikams dar studijų metu privalomi kasmetiniai psichologijos, krizių valdymo, emocinio raštingumo kursai, nes psichologinės pagalbos kreipimosi stigma yra viena kvailiausių likimus žalojančių viduramžių liekanų.
Prie to paties – sprendimas dėl vadovų. Arba visgi atskiriame vadybą nuo medicinos ir samdome administraciniam darbui būtent to profilio išsilavinimą turinčius žmones, arba – jei liekame prie sistemos, kad medikams turi vadovauti medikas – tada privalomi intensyvūs vadybos ir emocinio raštingumo mokymai turi būti įvesti nedelsiant. Kad vadovas tiek kokybiškai taikytų vadybos principus, tiek žinotų sveikos psichologinės atmosferos palaikymo būdus, tiek kaip „Sveika Marija“ naktį pakeltas galėtų pakartoti, kaip atpažinti „perdegimo“, depresijos ar gresiančio suicido požymius.
4) Biurokratijos dokumentacijoje radikalus nupjovimas (įskaitant e-aplinką). Čia aišku ir taip. Ir įgyvendinimo būdas yra elementarus. Mūsų Valstybės kontrolė – tai puiku – jau gal dešimt metų yra absoliučiai nerealiai efektyvi kokybinio audito asų asė. Neabejoju, kad pasitelkus juos, per maksimum tris mėnesius galima būtų dekonstruoti šitą viduramžišką popierių popierėlių ir tarpusavyje nesuderintų e-sistemų labirintą ir pasiūlyti radikalią chirurginę operaciją, kaip iš korupcija, nemokšiškumu, valdžių nesusikalbėjimu ir politikos krypčių kaitaliojimu sukurto frankenšteino padaryti vieningą e-sistemą. Sistemą, kur pacientui nereikia važiuoti namo 300 km, nes siuntimas truputį ne toks išrašytas (ar, neduokdie, pamiršo!!), o daktarui paciento nereikia klausinėti apie vaistus, kuriuos jis geria, nors pacientas pamena tik tiek, kad tabletės „mažos ir geltonos“. Gydytojas matytų visa tai vienoje e-aplinkoje.
Neabejoju, kad yra daug kitų dalykų, kuriuos galima ir būtina tvarkyti, bet gal galima šiuos kaip nors sutvarkyti.
Ir leisti medikui pasijusti žmogumi, o ne kvailai neefektyvioje biurokratinėje sistemoje įkalintu bejėgiu automatu.
PS: Prašau atsakykite į apklausos dėl mobingo klausimus (jei esate medikė/as), arba pasidalinkite savo Facebook paskyrose. Įvardyti problemas, surinkti duomenis – būtini pirmi žingsniai link pokyčių (skaityti plačiau ČIA).
Medikų diskusija „Daktare, kaip jaučiatės?“ lapkričio 13 d. 14 val. Vilniuje, vieta bus patikslinta (skaityti plačiau ČIA).