Vis išgirstame apie nesuvokiamus paauglių žiaurumo atvejus. Tikriausiai visi prisimename žiauriai sumuštą paauglę iš Jurbarko, Klaipėdoje smurtaujančią paauglių gaują. Maždaug prieš mėnesį Alytaus teismą pasiekė dar vienas egzekucijos atvejis, kai nepilnamečių mušta 13-metė dėl patirtų sužalojimų ir psichologinės traumos net metus negalėjo pasirodyti mokykloje. O kiek tokių atvejų dar nepasiekia viešumos? Nejaugi tikrai auginame tironų kartą?
2018 m. nusikalstamomis veikomis buvo įtariami net 1128 nepilnamečiai ir tai tik registruoti atvejai. Realybėje tokių atvejų dar daugiau: ne visada viskas išlenda į viešumą. Kai išgirstame apie paauglių egzekucijas, natūraliai kyla klausimas: iš kur juose yra tiek daug žiaurumo, noro tyčiotis, mušti ar kitaip be gailesčio kankinti bejėgę auką? Drebančia širdimi susimąstome ir apie savo vaikus – o jeigu ir jie taps aukomis? O jeigu ir jie taps tais, kurie daro nusikaltimą arba abejingai jį stebi? Juk tie žiaurūs paaugliai tokiais negimė – mes juos užauginome.
Dažnai tėvai neįsiklauso į vaikų bėdas, poreikius, neranda jiems laiko. Tuomet jaunuoliai išeina į gatves, kur susiduria su itin blogo elgesio pavyzdžiais.
Taisyklės, kad smurtaujančioje šeimoje augęs vaikas taps smurtautoju, nėra. Žinoma, iš arti matomas ar patiriamas smurtas gali didinti polinkį nusikalsti. Bet juk nėra ir taisyklės, kad doros ir mylinčios šeimos auginama atžala netaps smurtautoju. Todėl esu įsitikinęs, jog apie tai, kodėl vaikai nužmogėja, turėtų susimąstyti kiekvienas.
Vaikų auklėjimas – neišsemiama tema. Kiekviena šeima ir kiekvienas specialistas tikriausiai galėtų pasiūlyti begalę skirtingų būdų, kaip užauginti dorą vaiką. Vis tik, manau, kad daugelis sutiktų, jog per mažas dėmesys vaikui yra viena didžiausių auklėjimo klaidų. Dažnai tėvai neįsiklauso į vaikų bėdas, poreikius, neranda jiems laiko. Tuomet jaunuoliai išeina į gatves, kur susiduria su itin blogo elgesio pavyzdžiais. Arba, jei tėvai aprūpina materialiais dalykais, vaikai įninka į nekontroliuojamą virtualią erdvę, kompiuterinius žaidimus, televizijos pasaulį. O ką randa ten?
Žmogžudystės, klastos ir kiti žiaurumo atvejai. Psichologai teigia, kad kuo mažesniame amžiuje vaikai pradeda žaisti kruvinų scenų ir žiaurumo kupinus kompiuterinius žaidimus, tuo daugiau praranda jautrumo ir žmogiškumo. Filmai, kuriuose išaukštinami nusikaltėliai ar žmogaus gyvybės atėmimas yra norma, aišku, taip pat yra žalingi: vaikams formuojamas neteisingas vertybių pasaulis. Būtina kontroliuoti turinį, kuris pasiekia vaikus. Ir, žinoma, skirti jiems dėmesio, drauge atrasti dominančią veiklą, kuria užsiimdami jie jaustųsi pilnaverčiais.
Tikiu, kad jokie tėvai nelinki savo atžaloms blogo, o tapti nusikaltėliais – juo labiau. Tad labai svarbi užduotis šeimai – laiku pastebėti pakitusį vaiko elgesį, ryškėjančius agresijos požymius. Neprivalome būti tobulais tėvais iš prigimties – reikia išdrįsti kreiptis į specialistus. Kai kurių auklėjimo niuansų reikia išmokti. Svarbiausia, kad ne per vėlai.
Kad ir kaip bebūtų, paauglių žiaurumas yra ne tik šeimos, bet ir visuomenės problema. Vaikai turi matyti gero, teisingo elgesio pavyzdžius, o prie to turime prisidėti visi. Kaip dažnai viešoje vietoje matydami smurto atvejus imamės veiksmų? Kaip dažnai sudrausminame geriančius, besikeikiančius ar kitaip viešąją tvarką trikdančius vaikus? O ką jau bekalbėti apie valdžioje pasirodančius korupcijos ir galios žaidimų atvejus, nuo nusikaltimų lengvai išsisukančius žmones ir kitus pavyzdžius, kurie paauglių sąmonėje sukuria iškreiptą visuomenės vertybių portretą. Juk jaunoji karta yra mūsų visuomenės atspindys. Reikia pasitempti.
Matyt, neišvengiama, paauglių smurto atvejų, daugiau ar mažiau, vis tiek pasitaikys. Ką daryti? Tinkamai į juos reaguoti. Turime sukurti sistemą, kuri greitai ir veiksmingai funkcionuotų paauglių žiaurumo atvejais. Be abejo, turime suteikti visokeriopą pagalbą aukai ir jos šeimai. Nemažiau svarbu pagalbos ranką ištiesti ir nusikaltimą padariusiam paaugliui bei jo tėvams.
Mūsų visuomenė yra linkusi nusikaltėlį iškart nulinčiuoti, bet turime suprasti, kad jam taip pat privalu suteikti pagalbą, kad pajėgtų suvokti ir priimti atsakomybę už savo veiksmus, kad ateityje net nesusimąstytų apie jų kartojimą. Reikia dar labiau stiprinti ir patyčių prevenciją – juk būtent jos dažnai būna rimtesnių nusikaltimų pamatu. Tikiu, kad mūsų visuomenė gali būti šviesesnė, o vaikai gali būti vaikais – ne tironais.
