Tai kalba, pasakyta lapkričio 28 d. VU studentams per „Paskutinio prioriteto“ inicijuotą akademinės bendruomenės protesto akciją dėl valdžios atsisakymo vykdyti pažadus dėstytojams, mokslininkams ir kitiems švietimo darbuotojams.
Gerbiami studentai,
Atsiliepdamas į Vilniaus universiteto bendruomenės kvietimą šią valandą skirti ne kam kitam, o aukštojo mokslo ir apskritai valstybės padėčiai aptarti, nutariau perskaityti Jums laišką.
Taip, kaip matote, esu su geltona liemene, kuri signalizuoja pavojų. O ant manų baltų marškinėlių anglų kalba parašyta You can‘t escape Lithuania – Jūs negalite pabėgti iš Lietuvos!
Tai žinomo jaunosios kartos kino režisieriaus, atviro – kaip ir aš pats – gėjaus, Romo Zabarausko 2016 m. išleisto filmo pavadinimas ir oficialūs šio filmo marškinėliai.
Šią savaitę po Universitetą blaškosi popierinis ministras. Esu tikras, kad ir Jūs jį matėte – bent per ekraną. Blaškosi ir visa Vyriausybė, nes niekaip neranda penkiasdešimties milijonų eurų daugiamilijardiniame valstybės biudžete tam, kad kitąmet įvykdytų savo pačių duotus pažadus mokslininkams ir dėstytojams bei kitiems švietimo darbuotojams.
Eskapizmas,- tokia psichologinė savisauga, sąmoningas aktualių visuomenės problemų vengimas,- šiandieninės Lietuvos valstybės ideologijos šerdis.
Ji mus visus paveikusi. Net ir pačius, regis, racionaliausius politikus. Štai anądien buvęs premjeras A. Kubilius parašė komentarą apie „bolševizmo džiną“. Cituoju: „Viešai ir mažiau ryškiai, bet įvairiose srityse yra grįžtama prie to, ką geriausiai apibūdina primityvi bolševizmo ideologija. (…) Net Algirdo Brazausko, Gedimino Kirkilo ar Algirdo Butkevičiaus laikais prie to nebuvo bandoma grįžti. Tačiau šiais „lūzerių valdžios“ laikais yra realus pavojus, kad bolševizmo džinas vėl bus paleistas į laisvę. Su visa viską griaunančia jėga“.
Tarp kitų dalykų A. Kubilius taip užsimojo prieš planus panaikinti dvigubą privačių mokyklų finansavimą. Pačios idėjos esmė paprasta. Kai švietimo sistemos kišenėse pučia vėjai, tokios prabangos, kai už privačias mokyklas mokama dvigubai, sau leisti negalime. Neleidžia to sau ir švedai – finansuojantys privačias mokyklas lygiomis teisėmis kaip ir valstybines, su sąlyga, kad jos papildomo mokesčio iš tėvų neims.
Buvęs premjeras tuo tarpu už „status quo“. Siūlo laikytis tvarkos, būdingos liberaliems gerovės režimams – tokiems kaip JAV ar Jungtinė Karalystė – kur linkstama skatinti privačiai teikiamas paslaugas ir mažiau finansuoti viešąsias. Būtų suprantama politinė pozicija, jei ne du „bet“. Pirma, paties iniciatyva kažkada buvo priimta valstybės pažangos raidos strategija „Lietuva 2030“ ir tikslas artėti link Šiaurės šalių. Dabar panašu, kad tai buvo tik tuščias lozungas.
Antra, nemaloniai nuteikia politiniams oponentams klijuojama „bolševiko“ etiketė. Tarsi nebūtų jokios alternatyvos susiklosčiusiai tvarkai. Grasinama: arba tai, arba Sovietų Sąjunga!
Simptomiška, kad buvęs konservatorių lyderis išpažįsta bendramintystę su trimis socialdemokratų premjerais. Taip, visi keturi vyriausybių vadovai palaikė tokią šalies raidą, kurią galima būtų pavadinti „eskapistine“ – įsibaiminusia ir vengiančia spręsti realias problemas.
Iš pažiūros, eskapizmas gali būti visai racionalus. Jis ieško „shortcut‘ų“ – kaip nukirsti kampus. Kam spręsti, jei galima išvengti? Bene pavyks?
Atgavę laisvę, mes trisdešimt metų bėgame nuo įsikalbėto baubo – „blogosios“ valstybės. Ji – stalinistinė, bolševikinė, korumpuota, nesąžininga, neefektyvi. Ne tik bėgome, bet ir ieškojome priedangų.
Pirmoji – laisvoji rinka. Iš čia ir vis dar gajus įsitikinimas, kad visa kas vieša – vien tik problemos ir nieko daugiau, o kas privatu – išganingas jų sprendimas. Tačiau ilgai vien ši priedanga nuraminti negalėjo.
Laimei, laiku pasiekėme kitą pastogę – Europos Sąjungą. Jei nemokame, nenorime arba negalime sukurti savo pačių funkcionalios valstybės, kuria galima būtų pasitikėti, tai bent turime Europos Sąjungą ir jos struktūrinę paramą!
Neatsitiktinai šios mums partnerių duodamos lėšos sudaro apie 70 proc. visų viešųjų investicijų Lietuvoje. Patys menkai linkstame prisidėti: geriau jau – maži ir dar mažesni mokesčiai bei privataus vartojimo skatinimas.
Tačiau tai stručio, įkišusio galvą į žemę, laikysena. Europos institucijos – ne panacėja, o jų parama neamžina.
Šiandienio valdžios chaoso akivaizdoje turime pripažinti – mes negalime pabėgti iš Lietuvos ir nuo jos. Ir negalime kliautis nei politikais, tarptautinėmis institucijomis ar kokiomis nors antgamtinėmis jėgomis.
Pirmiausia reikia nustoti bijoti savęs. Lietuvos valstybė – ne kažkokia iš viršaus diktuojanti galia, o mes patys, mūsų tarpusavio santykis, pasitikėjimas ir solidarumas.
Didžioji mūsų valstybės viltis – silpnieji ir pažemintieji – kaip kadaise ją įkvėpę knygnešiai ir daraktoriai. Laimėjusieji iš susiklosčiusios tvarkos nelabai bus linkę ją keisti net, jei jos ateitis miglota, nes ji jiems tiesiog naudinga.
Tad ne kas kita, o sistemos „lūzeriai“ turi daugiausia potencialo ją keisti ir taip nutraukti eskapistinę „minimalios valstybės“ trajektoriją.
Perdegę ir pavargę mokytojai, dėstytojai, kultūrininkai, gydytojai, socialiniai darbuotojai, ugniagesiai ir kiti viešojo sektoriaus tarnautojai yra vieni didžiausių pralaimėtojų iš dabartinės eskapistinės valstybės krypties. Tad stebimas jų pabudimas turėtų drąsinti ir įkvėpti.
Kviečiu, studentai, ir Jus būti aktyviais savo savivaldos, Universiteto ir viešojo gyvenimo dalyviais. Ir nepamiršti – nuo Lietuvos vis tiek nepabėgsite. Geriau ją kurkite nei apleiskite!
