Pristatytas kitų metų biudžetas, ko gero, nuvylė visus – paaiškėjo, kad trūksta pinigų įvykdyti ugniagesiams, gydytojams ir mokytojams duotus pažadus. Laimei, pastarieji nepasidavė ir surengė įspėjamąjį streiką, po kurio, staiga, Vyriausybė vis tik atrado žadėtų lėšų. Kada valdantieji pradės duotus pažadus iškart vykdyti taip, kaip sutarta? Kiek galima žaisti žmonių garbe ir orumu?
Jeigu anksčiau, stebint valdančiųjų politinį spektaklį, dar galėjome įžvelgti žiupsnelį komedijos, dabar beliko tik tragedijos, o gal net ir siaubo elementai. Gaila, kad į tai yra įtraukti ugniagesiai, mokytojai, gydytojai, slaugytojai.
Vyriausybė privalo vykdyti savo pareigą ir rūpintis kokybišku viešojo sektoriaus funkcionavimu.
Garbinga, kilnu, sunku ir labai reikalinga – šie žodžiai apibūdina visų minėtų profesijų atstovus, dirbančius išties pasiaukojantį, atsakingą ir didelės kompetencijos reikalaujantį darbą. Nekyla abejonių, kad be jų nebūtų mūsų visų. Valstybė tiesiog sugriūtų. Būtent todėl Vyriausybė privalo vykdyti savo pareigą ir rūpintis kokybišku viešojo sektoriaus funkcionavimu. Rūpintis tuo, kad prestižinių profesijų atstovai gautų orius atlyginimus.
Spektaklis prasidėjo tada, kai neapsikentę blogų gyvenimo sąlygų, viešojo sektoriaus darbuotojai ėmė rengti streikus ir mitingus. Štai Medikų sąjūdis prašė gydytojų ir rezidentų atlyginimų padidinimo. Nenuostabu, kodėl jų kantrybė trūko: atlyginimai mažesni nei ES vidurkis, o krūvio – daugiau nei kitose šalyse. Kaip bebūtų gaila, problemos sveikatos apsaugos sektoriuje sukėlė didelę talentingų medikų emigracijos bangą. Šiaip ne taip, regis, tuomet valdžia juos išgirdo ir pažadėjo 26,6 proc. atlyginimų augimą.
Ugniagesių situacija taip pat labai prasta: atlyginimai maži, tenka dirbti su sena technika, trūksta kokybiškos įrangos. O juk jie yra tie žmonės, kuriais, kaip rodo apklausos, mūsų visuomenė pasitiki labiausiai. Valdžia ugniagesiams taip pat atpjovė pažadų pyrago gabalėlį: teigė, kad atlyginimai „į rankas“ augs iki 1000 eurų.
Na, o mokytojų streiką tikriausiai atsimename geriausiai. Kurgi pamirši tą chaotišką ir įtemptą laikotarpį, kai mokytojai streikavo maždaug mėnesį, nakvojo Švietimo ir mokslo ministerijoje, kol galiausiai valdantieji išgirdo, ko jų prašoma. Nuėjus ilgą ir sudėtingą derybų kelią, galiausiai Vyriausybė pažadėjo, kad mokytojų atlyginimai augs 10 proc. Atėjus ilgai lauktam metui, t. y. paskelbus kitų metų biudžetą, visi šie pažadai pavirto į dulkes. Paaiškėjo, kad biudžete švietimo sektoriui buvo numatyta beveik 60 mln. eurų mažiau, nei buvo sutarta parašais patvirtintoje švietimo ir mokslo šakos kolektyvinėje sutartyje.
Dabar darosi aišku, ką tąkart, po visų šių streikų, galvojo valdantieji: reikia kažkaip nutildyti įpykusią minią ir sukontroliuoti chaosą – taigi, pasakykime žmonėms tai, ką jie nori girdėti ir tyliai tikėkimės, kad pavyks, pabrukus uodegą, iš šios situacijos išsisukti. Sukeldami žmonėms tuščius lūkesčius, valdantieji ant žaizdos skaudžiai pabėrė druskos.
Džiugu, kad po biudžeto paskelbimo mokytojai nepasidavė, nusprendė kovoti dėl jiems priklausančių lėšų ir surengė dviejų valandų įspėjamąjį streiką. Laimei, tai pasiteisino: pirmadienį Vyriausybėje buvo pasirašyta pakoreguota kolektyvinė sutartis. Dabar Vyriausybė didžiuojasi ir džiaugiasi, kad buvo pasirinktas dialogo kelias ir tikina, jog švietimas biudžete užima be galo svarbią vietą. Argi nejuokinga tai girdėti, kai susitarimas buvo pasiektas tik po didelės visuomenės pasipiktinimo bangos ir mokytojų įspėjamojo streiko? Argi parašais patvirtinti pažadai neturėtų būti vykdomi iškart, kaip ir buvo tartasi?
Nuoširdžiai džiaugiuosi, kad švietimo sistema šiame spektaklyje sulaukė geros pabaigos, tačiau kyla klausimas: o kaip kiti pažadai? Kaip gi gydytojai, slaugytojai, ugniagesiai ir kiti garbingų profesijų atstovai, kuriems vis dar skiriama per mažai lėšų? Pikta, nes pasižadėti ir po to pažado neįvykdyti yra tas pats, kas duoti ir po to atimti. Tūkstančiai žmonių gyveno mintimis, kad jų gyvenimai pagerės ir kad pagaliau juos pradės labiau vertinti.
Gaila tiek apgautų žmonių, tiek ir visos valstybės. Susipriešinimas, įtampa ir nepasitikėjimas valdžia po tokių įvykių tik auga. Pasirašyta švietimo kolektyvinė sutartis tikriausiai šią įtampą kažkiek nuslopins, tačiau susigrąžinti žmonių pasitikėjimą vis tiek bus labai sunku. Pradžiai, manau, reikėtų bent jau pripažinti klydus ir nuoširdžiai atsiprašyti. Gaila, tačiau net neabejoju, kad „valstiečiai“ to niekada nepadarys: principai jiems yra aukščiau už pagarbą žmogui.
Na, o pinigų valstybės biudžete tikriausiai niekada neturėsime tiek, kiek visiems norėtųsi. Bet juk politikos menas ir yra sudėlioti prioritetus bei paskirstyti lėšas taip, kad pasiektume geriausius rezultatus esamoje situacijoje. Ir svarbiausia nesulaužytume duotų pažadų. Pakoreguota kolektyvinė sutartis tarp Vyriausybės ir mokytojų atstovų tik įrodo, kad vykdyti susitarimus vis tik yra įmanoma. Gaila tik, kad, norint to pasiekti, ir vėl prireikė įžeisti mokytojų orumą.
Linkiu mums visiems, kad pagaliau nebetektų stebėti šių siaubingų politinių spektaklių.
Autorių galite sekti 
