Daugybę Lietuvai svarbių sukakčių, jubiliejų ir asmenybių atminimo klausimus vis garsiau lydi politizuotos diskusijos apie tai, ką užmiršti, ką prisiminti. Reiškinys, apėmęs Vengriją, Lenkiją, Ukrainą ir kitas šalis, neaplenkia ir Lietuvos.
„Galbūt Signatarų namų garsiajame balkone ateityje kalbantį matysime ne vien dešiniųjų atstovą“, – sakydamas kalbą Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataro Stepono Kairio 140-osioms gimimo metinėms atminti renginyje atsargiai pasvarstė LSDP pirmininkas Gintautas Paluckas.
„Ne dešinysis šneka, o Atkuriamojo Seimo pirmininkas“, – ūmai replikavo Signatarų namų vadovė.
„Kairiųjų ketvertui“, – Biržiškai, Kairiui, Narutavičiui ir Vileišiui, – vietos didžiajame pasakojime apie Vasario 16 d. Aktą kol kas nėra. Tiems, kurie protestavo prieš daugumos tuometės tarybos narių valią susieti Lietuvos nepriklausomybę tvirtais ryšiais su Vokietijos imperija; tiems, kurių nuopelnas – dabartinis Akto tekstas, dar teks laukti savo meto.
Praėjusiais metais Lietuvos viešojoje erdvėje garsiausiai skambėjo ne demokratų, o priešingai – nedemokratų pavardės. Svarstybos dėl Noreikos-Generolo Vėtros ar Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) veikėjo Škirpos ir kitų parodė, kad istorija su trenksmu sugrįžta.
Atrodo, jau patys LAF veikėjai, 1941 m. atsišaukimuose raginę atskirti Lietuvą nuo žydų, po kurio laiko susiprato, ką padarė ir, rašydami prisiminimus, sudarinėdami dokumentų rinkinius, tuos baisiausius dokumentus balino, švarino, kupiūravo.
Antai tas pats Škirpa, savo knygoje cituodamas „Lietuvai išlaisvinti nurodymus“, sakinius apie planuojamą žydų likimą išbraukė. Praleisti visi nurodymai, ištisi sakiniai, raginantys imtis antižydiškų veiksmų karo atveju. Žinoma, kad dokumentai kupiūruoti, autorius nepažymėjo.
Neatsitiktinai iš „Lietuvai išlaisvinti nurodymų“ „dingo“ tokios vietos kaip: „Artėjant išsilaisvinimo valandai iš sovietinio ir žydijos išnaudojimo […] reikia Lietuvoje sukelti tokią tvankią prieš žydus atmosferą, kad nei vienas žydas nedrįstų net minties prileisti, kad nepriklausomoje Lietuvoje jie turėtų bent minimalių teisių bei bendrai gyvenimo galimybių.“ Parašas – Lietuvos aktyvistų frontas, Berlynas. 1941 metų kovo mėnesio 24 diena (Dokumentas LVIII).
Tikrovę švarino ne tik Škirpa. Antai Ambrazevičius-Brazaitis, Lietuvos Laikinosios Vyriausybės vadovas, savo knygoje „Vienui Vieni“ „pabalino“ Laikinosios Vyriausybės atsišaukimą į tautą. Jau tada nenorėta pripažinti nemalonių istorijos aspektų. Žinoma, išbraukti visi sakiniai, pagarbiai minintys vokiečių kariuomenę, Hitlerį, nacionalsocializmą.
2019 metus lydėjusios diskusijos dėl šių ir kitų veikėjų atminimo Vilniaus viešosiose erdvėse puoselėjimo išryškino kairiųjų ir dešiniųjų stovyklas. Susidarė įspūdis, kad daliai dešiniųjų politikų, kažkada pavadinus minėtus veikėjus „didvyriais“, garsiai pripažinti, kad lietuviai buvo ne vien aukos, mažų mažiausiai, vis dar sunku.
Taip, diskusijų apie praeitį politizavimas nėra naujas reiškinys. Tai, kas jau kuris laikas vyksta Lietuvoje, o pastaruoju metu įgauna pagreitį, galima pamatyti ir Kaczyńskio Lenkijoje arba Orbano Vengrijoje. Ten einama dar toliau.
Štai Duda, Lenkijos prezidentas, iš Prinstono universiteto istoriko Gross‘o yra pagrasinęs atimti ir Lenkijos įteiktą apdovanojimą. Mat Gross‘as viename tekste svarstė, kad Antrojo pasaulinio karo metu lenkai nužudė daugiau žydų nei nacių. Gross‘ą apklausinėjo prokurorai, pasigirdo raginimų jį teisti už lenkų tautos išdavystę.
Transliuojant garsųjį filmą „Ida“ per nacionalinę Lenkijos televiziją, prieš tai buvo rodytas 12 min. specialus įrašas. Keli kritikai išsijuosę aiškino apie filme vaizduojamus „netikslumus“. Į politinį kovos lauką pateko ir Antrojo pasaulinio karo muziejus Gdanske. Iš naujojo muziejaus direktoriaus pareikalauta muziejaus ekspoziciją labiau fokusuoti į būtent lenkų kančias.
O Vengrijos premjeras Orbanas, kurio vykdoma politika garsiai žavisi kai kurie mūsų dešinieji, tiesiai šviesiai skelbia „naują erą“, čia pat pabrėždamas, kad era – tai kur kas daugiau nei politinė sistema. 2018 m. jis viešai suformulavo ir užduotį, kurią, sakytume, nuosekliai įgyvendina: politinę sistemą paversti tos naujos kultūrinės eros dalimi.
Pakeisti santykį su praeitimi bandoma tokiais būdais, kaip, pavyzdžiui, 600 tūkst. eurų parama muzikos festivaliui, kur tarp skirtingų kūrinių būtų transliuojami klipai, primenantys garsiąsias Orbano kalbas 1989 m. Taip bandoma skiepyti nuostatą, kad būtent tam žmogui tauta turi būti dėkinga už pergalę prieš komunizmą.
Visa tai, žinoma, vadinama patriotizmu. Bet toks patriotizmas, bandant sugrąžinti kitokią istoriją nei buvo, nevertas nieko, mat atribotas nuo tiesos.
