Kontekstas – istorija. Naudingi idiotai siekia bet kokia kaina pritaikyti istoriją savo primityviems nacionalistiniams interesams. Ir visa tai istorinės tiesos ir visos Lietuvos visuomenės juodinimo sąskaita. Kremlius jiems ploja atsistojęs. Faktas, kad ura-patriotai, fašistuojančios grupės per rinkimus surenka tik apie 1 proc. balsų Lietuvos priešams nerūpi. Mat ura-patriotai šaukia garsiausiai.
Lietuvos prezidentas šių metų sausio 27 dieną vyksta į Lenkiją, kur minimos Aušvico išvadavimo 75 -tosios metinės. Šia proga mūsų prezidentas galėtų atidžiai susipažinti su Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio pozicija paskelbta „The Times of Israel“ leidinyje.
Štai jo nuomonė apie susitepusių Ukrainos didvyrių herojizavimo politiką: „Tai labai komplikuota ir jautri tema. Didvyriai garbinami vakarų ir centrinėje Ukrainoje, bet yra ir kiti ukrainiečiai turintys savus didvyrius, todėl manantys kitaip. Aš suprantu tuos skirtingus jausmus. Štai kodėl esu ne kartą aiškiai pabrėžęs: kai istorija yra tokia komplikuota, formuokime bendrą istoriją. Pasirinkime didvyrius nekeliančius kontroversijų nei šiandien, nei mūsų ateityje. Statykime paminklus, vadinkime gatves vardais tų, kurie neprovokuoja konflikto. Atsiribokime šiame kontekste nuo politikos.“
Deja, kol Lietuvos 1941–1944 metų istorijos tyrimas lieka šiandieninio Genocido centro rankose, kol už istorinius tyrimus bus atsakingi ne istorikai, o asmenys neturintys jokio istorijos mokslų išsilavinimo (bet kažkodėl įgavę istorinių pažymų formulavimo galią), tol V. Putino dezinformacijos strategai garsins Lietuvą kaip fašistuojančią valstybę.
Faktas, kad ura-patriotai, fašistuojančios grupės per rinkimus surenka tik apie 1 proc. balsų Lietuvos priešams nerūpi. Mat ura-patriotai šaukia garsiausiai.
Reikia būti neišmanėliu, kad nepanaudotum prieš Lietuvą ne istoriko D. Stančiko pažymos, pavertusią J. Noreiką žydų gelbėtoju. Anot jos, atradus kunigo J. Borevičiaus liudijimą, pagaliau buvo įrodyta, kad prieš penkis metus Genocido centro paskelbta pirmoji pažyma buvo teisinga. Akivaizdu, kad šis ne istorikas net nesuprato, ką jis tuo savo pareiškimu patvirtino. O patvirtino jis štai ką: Genocido centro ne istorikai neturėjo jokių tvirtų įrodymų galėjusių pavirtinti jų pažymą apie J. Noreiką kaip žydų gelbėtoją.
Visą šį laiką buvo akivaizdu, kad pirmosios pažymos argumentacija buvo pilna spekuliacijų, interpretacijų. Lygiai tokios pat kokybės yra ir antroji pažyma, kurią be gailesčio sumalė Lietuvos istorijos instituto, Vilniaus universiteto garbūs, garsūs profesionalai istorikai. Kaip Genocido centro direktorė teisinasi, kad jos institucijoje istorines pažymas rašo ne istorikai? Ogi jai svarbiausia, kad „tyrėjai“ tikėtų savo išvadomis. Dar kartą: reikia būti visišku kvailiu, kad nepasinaudotum tokiomis auksinėmis dovanomis skleidžiant dezinfomaciją prieš Lietuvą.
Yra dar vienas šios pritrenkiančios žinios apie ne istorikų savivalę Genocido centre aspektas. Teisinis aspektas. Plačiai nuskambėjusiame teisminiame ginče „Grant Gochinas prieš Genocido centrą“, Administracinis teismas savo nutartyje rėmėsi Genocido centro argumentu, girdi, asmenys, G. Gochinui padėję analizuoti istorinius dokumentus siejamus su J. Noreika, nebuvo istorikai. Todėl, anot Genocido centro, šių asmenų tyrimai turi būti atmesti ir traktuojami kaip niekiniai.
Tačiau Genocido centras neinformavo teismo, kad pažymą apie J. Noreiką rašė ir medžiagą tyrė saviveiklininkai neturintys jokio istorijos mokslų išsilavinimo. Teismas, patikėjęs, kad Genocido centro darbuotojai yra profesionalūs istorikai, kurie privalo remtis moksliniais tyrimų metodais, G. Gochino skundą atmetė.
Dezinformacijos atgarsiai virsta argumentacija prieš Lietuvą Europos Sąjungos valstybėms užkibusioms ant V. Putino režimo siekio perrašyti istoriją.
Svarbu atkreipti dėmesį į faktą, jog teismas nesiėmė spręsti ar teiginiai apie J. Noreiką teisingi bei pagrįsti, ar ne. Administracinio teismo nutartyje teigiama, kad apie Genocido centro išvadų pagrįstumą turi spręsti istorikai, todėl teismas nesiruošia jų dubliuoti.
Štai iš tokių neatleistinų susimovimų mūsų priešai formuoja dezinformacijos kampanijas prieš Lietuvą visame pasaulyje ir ypač Europos Sąjungoje. Dezinformacijos atgarsiai virsta argumentacija prieš Lietuvą Europos Sąjungos valstybėms užkibusioms ant V. Putino režimo siekio perrašyti istoriją.
Tikriausiai užkibo ir Seimo narys, Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos (LKVIAK) pirmininkas Arūnas Gumuliauskas. Jis rengia Seimo nutarimo projektą, kuriuo norima pripažinti, kad Lietuva ir lietuvių tauta nedalyvavo Holokauste. Tai tas pats istorikas, kuris 1987 metais apgynė kandidatinę disertaciją „Lietuvos Komunistų Partijos veikla vystant teatrinį meną respublikoje“. Disertacija buvo pristatyta VU komunistų partijos katedroje. Jo oficialus oponentas – liūdnai pagarsėjęs Mykolas Burokevičius. Staiga per vieną naktį tapęs ura patriotu A. Gumuliauskas nusprendė „ginti“ Lietuvą nuo, tikriausiai, žydų puolimo ir jų kaltinimų Lietuvai.
Bet Lietuvos žydų bendruomenė niekada nebuvo teigusi ir nesiruošia teigti, kad visi lietuviai buvo žydšaudžiai, o Lietuva kalta dėl Holokausto. Taip, šešias savaites Laikinoji Lietuvos vyriausybė (LLV) taikstėsi su žydų žudynėmis, nekreipdama dėmesio į kai kurių ministrų pastangas jas sustabdyti.
Tad kyla klausimas: kam skirti tokie projektai, kaip p. A. Gumuliausko?
LLV organizavo Tautos darbo apsaugos batalioną (TDA), kuris Kauno VII forte išžudė apie 5 000 žydų ir pusantro tūkstančio ukrainiečių karo belaisvių. LLV taip pat paskyrė Lietuvai civilinę administraciją, policijos ir saugumo batalionų vadus, be kurių būtų buvę neįmanoma per šešis pirmus karo mėnesius atlikti „darbo“ – nužudyti apie 140 000 žydų visoje Lietuvoje… Paskirta administracija kartu su LLV vyriausybe, deja, neatsistatydino. Žinoma, iš meilės Lietuvai, bet ne žydams. Todėl pasitraukus LLV, atsakomybė už žydų persekiojimą ir jų žudynes krito ant už tai atsakingų asmenų sąžinės.
Tačiau tol, kol šiandienos Lietuvos teisėsauga (įskaitant teismus) neapsiims rimtai tirti nusikaltimų žmoniškumui, vertinti juos pagal JT pripažintą genocido nusikaltimų apibrėžimą, tol, anot armėnų genocido tyrėjos Siobhan Nash-Marshall, genocidas tęsis žmonių sielose. Atgailos ir susitaikymo nesulauksime („The Sins of the Fathers. Turkish denialism and the Armenian genocide“, New York, 2017).
Taigi, Lietuvos žydų bendruomenės pozicija nesikeičia. Skaitykite šia tema ir mano knygą „Mes nežudėme“, kurioje teigiu, kad lietuviai nėra žydšaudžių tauta ir vaikai nekalti dėl tėvų nusikaltimų. Tad kyla klausimas: kam skirti tokie projektai, kaip p. A. Gumuliausko?
Mano supratimu, žmonių kiršinimui ir galimų Seimo nario rinkėjų balsų žvejonei purvinoje kūdroje. Ponas Seimo narys, matyt, persigandęs jau teigia, kad jis buvo neteisingai suprastas, kad vėl ta netikusi žiniasklaida viską supainiojo. Aišku viena: tokie neatsakingi pasiūlymai stato į kvailą padėtį Lietuvos prezidentą Gitaną Nausėdą, kuris turės žiūrėti Izraelio vadovams į akis galimai jausdamas gėdą už vietinių naudingų idiotų išsišokimus.
Aišku viena: tokie neatsakingi pasiūlymai stato į kvailą padėtį Lietuvos prezidentą Gitaną Nausėdą, kuris turės žiūrėti Izraelio vadovams į akis galimai jausdamas gėdą už vietinių naudingų idiotų išsišokimus.
Visokie su tikrove nieko bendro neturintys „Lietuvos gynimo“ projektai ir ne istorikų sukurptos menkavertės pažymos tarnauja vieninteliam tikslui – mūsų istorijos klastojimui. Visa tai stumiantys žmonės užsiima tuo, kuo patys kaltina V. Putino režimą. Gaila, kad, antraip nei Ukrainos prezidentas, mūsų politinio elito korifėjai vis dar tyli.
O protestuoti turėtų. Negi aukščiausi Lietuvos politiniai vadovai nesupranta, kad „Pro patria“ organizacijos rinkiminis šūkis „Pakelk galvą, lietuvi“ yra atvirai rasistinis, antisemitinis? Ko šiame kontekste vertas prezidento G. Nausėdos pareiškimas: „Privalome pagerbti Holokausto aukų atminimą, siekti istorinio teisingumo ir kartu visomis išgalėmis priešintis bet kokioms neapykantos formoms“?
Viešai deklaruojama pagarba aukoms, deja, yra tik žodžiai. Nėra jokių postūmių, o juolab veiksmų iš pagrindų reformuoti Genocido centrą – atleisti ne tik politiškai angažuotą vadovybę, bet ir su istorine medžiaga dirbančiuosius, kurie neturi būtino istorijos mokslų išsilavinimo. Tylima ir dėl savivalės Vilniaus gatvėse – nelegalių atminimo lentų kabinimo ir savavališko gatvės pavadinimo pakeitimo.
Natūralu, kad aukščiau paminėta veikla tarptautinėje bendruomenėje susilaukia neigiamo atgarsio. Šitaip realizuojamos ura patriotų užmačios kiršinti ne tik lietuvius ir žydus, bet ir Lietuvą su Izraeliu. O tada jau galima šaukti: „Lietuva ir LRT puolama ir jau okupuota“, kaip yra pareiškęs genialus siaubo scenarijų kūrėjas „Pro patria“ ideologas V. Radžvilas. Ura-patriotų rinkėjams belieka pritariamai palinguoti galvas, suprask, baisu – „pasaulinis žydų sąmokslas“…
Naudingi idiotai nesupranta arba apsimeta nesuprantantys, kad žaidžia pagal V. Putino režimo jiems primestas istorijos klastojimo taisykles. Apsimeta, kad nesupranta mūsų priešų tikslo sumenkinti mus svarbiausių draugų – JAV, ES, NATO sąjungininkų akyse verčiant Lietuvą nepatikima partnere. Taip naudingi idiotai griauna teigiamą Lietuvos įvaizdį pasaulyje.
