Paskutiniais metais Lietuvoje pasidarė labai madinga griežtos rankos politika. Džiaugėmės geležine prezidente, žavėjomės jos stipria pozicija tiek vidaus, tiek užsienio politikos klausimais. Kartu su tvirta prezidentūra stiprėjo ir saugumo struktūros.
Stiprios saugumą užtikrinančios tarnybos yra tarsi garantas saugiai valstybei. Ypač tai svarbu šiuolaikiniame pasaulyje, kada terorizmo grėsmė yra reali, o karinių konfliktų ar nedraugiškai nusiteikusių didžiųjų valstybių kaimynystė matuojama nebe kilometrais, o informacijos sklaidos greičiais.
Saugumas yra kiekvienos valstybės gyvavimo garantas, tačiau įdomu yra tai, kad kuo daugiau aplinkos grėsmių, tuo daugiau jėgos sukaupiama į vienas rankas. Kai piliečiai bijo, jiems atrodo normalu, kad skiriamas papildomas finansavimas jėgos struktūroms, kai jiems neaiški situacija, jie priima valdžios pažadą užtikrinti saugumą ir pateisina tam skiriamus papildomus milijonus. Niekas nebekritikuoja didinamo biudžeto krašto apsaugai, policijai, saugumo struktūroms. Kodėl? Nes mes tikime, jog valdžios komentarai apie grėsmes yra realūs. O kai žmogus bijo, jį labai lengva valdyti.
Bendrai saugumas yra gerai. Jis vienas iš rodiklių, matuojant šalies patrauklumą ir reitingus. Bet. Kur riba, kada saugumo užtikrinimas jau kenkia gyvenimo kokybei, o valstybė iš saugios demokratijos keliauja link, pavyzdžiui, policinės valstybės.
Mūsų atveju panašu, kad saugumo darosi daugoka. Jei prieš kelis metus advokatai piktinosi, kad iš jų atimama konfidencialaus susižinojimo su klientu teisė, kuri turi būti užtikrinama tiek Advokatūros įstatymo 46 straipsniu, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo, tai dabar panašu, kad pagrindo piktintis turi kiekvienas pilietis, nes niekas negali būti tikras, kur ir kokiais tikslais naudojama apie jį surenkama informacija.
Advokatūros įstatyme numatyta, kad draudžiama apžiūrėti, tikrinti ar paimti advokato veiklos dokumentus ar laikmenas, kuriuose yra jo veiklos duomenų, tikrinti pašto siuntas, klausytis telefoninių pokalbių, kontroliuoti kitą telekomunikacijų tinklais perduodamą informaciją.
Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, jog kaltinamojo teisė bendrauti su savo advokatu be pašalinių asmenų yra sudėtinė asmens teisės į teisingą teismą dalis. O mūsų valdžiai, panašu, vienodai tie įstatymai ar žmogaus teisės. Ji turi savo požiūrį, kuris panorėjus virsta ir advokatų telefoninių pokalbių pasiklausymais, ir asmenų sekimu ar stebėjimu, tam teismo orderį gaunant netgi atgaline data.
Su tuo dirbantys ir situacijos grėsmingumą suprantantys advokatai savo ir klientų teises apgins, bet kaip kiekvienam iš mūsų apginti savo teisę į saugią, bet be persekiojimų ir represijų šalį?
Žiniasklaidoje džiūgaujama, kad policija įsigijo naujas mašinas, patys policininkai džiaugiasi, kad jų kipiruotė yra viena moderniausių Europoje, o be stacionarių greičio matuoklių visi miestai knibžda trikojų greičio matuoklių. O kur dar keliuose ties kiekviena gyvenviete po kelis kelio kalnelius, kurių efektyvumo ir taršos santykis labai abejotinas, kai sunkiasvoriai automobiliai stabdydami išmeta debesis teršalų.
Saugumo programos yra gerai, kai jos neviršija sveiko proto ribų, o jų suteikiamos naudos ir investicijų santykis yra adekvatus. Panašu, kad mūsų atveju tai jau labai arti ribos. Keliuose, ant šviesoforų, esančių vaizdo kamerų surinktų duomenų naudojamo reglamentavimas yra neaiškus arba aiškus tik siauram ratui. Kas gali užtikrinti, kad nežymėtų kamerų keliuose surinkti duomenys tam tikromis aplinkybėmis nebus panaudoti kaip šantažo ar kitokia poveikio priemonė?
Ar tikrai mes nebeturime teisės į privačią kelionę? Ar tikrai būtina stebėti, ką žmogus veikia, sustojęs prie šviesoforo, ir ar tų duomenų analizė išties apsiriboja tik saugumo stiprinimu?
Policija vis modernėja ir stiprėja, ir tai savaime suprantama, nes Vyriausybės vadovas išmano šią sritį ir nepasibodi jos remti. Tačiau, ar tai mus kaip piliečius daro saugesnius? O gal jau artėjame prie tos linijos, kai kiekvienas mūsų žingsnis ir žodis bus kontroliuojamas?
Policinė valstybė oficialiai apibrėžiama kaip valstybė, kurioje valdžia griežtomis ir represinėmis priemonėmis kontroliuoja socialinį, ekonominį bei politinį šalies gyvenimą. Tačiau šis apibrėžimas, įdėtas į šiuolaikinę visuomenę su jos moderniomis technologijomis, socialiniais tinklais ir visomis spec. tarnybų galimybėmis, atrodo kur kas įdomiau.
Taigi, ar mes turime policinės valstybės požymių? Taip. Ir baisiausia, kad tie požymiai su šios Vyriausybės kadencija tik dar labiau išryškėjo. Ir visai nesvarbu, kad niekas už pasakytus žodžius neveža į Sibirą ar nesodina į kalėjimus, represijos „subtilėja“ ir prisitaiko prie modernėjančios visuomenės.
Pagrindinis dalykas, parodantis policinės valstybės bruožus šiuolaikinėje visuomenėje, yra atsakymas į klausimą, ar mes jaučiamės saugūs ir neliečiami? Ar nebijome kritikuoti valdžios ir būti atleisti iš darbo, ar nebijome, kad mūsų padarytas nusižengimas bus neadekvačiai įvertintas? Ar mes jaučiamės saugūs, kai mūsų asmeninė informacija renkama ir ne visada aišku, kur ir kada naudojama.
Žiniasklaidoje pasigirsta, kad premjeras yra kerštingas, tad pasisakyti ar su juo nesutikti aplinkiniai bijo. Valdantieji užsipuola nepriklausomą žiniasklaidą su kaltinimais šališkumu. Tie patys žurnalistai informaciją iš viešų posėdžių turi išsireikalauti su teismo pagalba. Gatvėje neadekvačiai daug policijos ir karinių automobilių. Kas tai – demokratijos saugojimas ar valdžios demonstravimas, siekiant įbauginti?
Lietuva garsėja kaip šalis, kurioje daugiausia Europoje nuteistų verslininkų; didžiausias procentas nuteistųjų už nesunkius nusikaltimus; per savaitę užfiksuojama ir išrašoma po 1000 baudų vairuotojams. Tad pagrįstai kyla klausimas, ar mes jau tikrai tokia nusikaltėlių šalis, ar kontrolės ir laisvės santykis pas mus nėra iškreiptas?
Kiek valstybė turi pasitikėti savo piliečiu ir investuoti į prevencines bei mokslo programas, kad pilietis jaustųsi laisvas ir nebūtų linkęs nusikalsti? Ir, galiausiai, kada žmogaus laisvės ribojamas yra adekvatus galimai grėsmei, o kada tai – tik galimybė jį valdyti?
Panašu, kad su kiekviena nauja galimybe nusižengti ir su vis didėjančiu nepasitikėjimu teismų sistema, su valdžios demonstravimu kiekviename žingsnyje ir nesiskaitymu su žmogaus teisėmis, vis artėjame prie tos siauros raudonos linijos, kada lietuviškas pasas bus ne apsaugos garantas, o priklausomybė valstybei, kurios mes patys bijome. Aišku tik viena, kad valdymas jėga ir baime, o ne mokslo progresu ir švietimu, dar nei vienos šalies neprivedė prie taip garsiai eskaluojamos gerovės valstybės.
