Diskusijos apie švietimą Lietuvoje dažniausiai apsiriboja švietimo tinklo optimizavimo klausimu. Visgi net ir „suoptimizavus“ tinklą ir žymiai pakėlus švietimiečių algas, netrukus atsimuštume į kitus apribojimus. Todėl verta pradėti diskusiją apie tai, kokius tikslus reikia išsikelti ir pertvarkas daryti (apart algų kėlimo), kad ateityje turėtume kokybišką vidurinį ugdymą mūsų mokyklose. Toliau pateikiu mano siūlomas penkias gaires kairiajai švietimo politikai:
1. Mokytojai yra švietimo sistemos dalis – jais reikia rūpintis, o ne tik mėginti „išspausti“ iš jų kuo daugiau kokybės.
Viešąsias paslaugas teikia piliečiai (jų gerovę turi užtikrinti valstybė), o ne ateiviai ar robotai, iš kurių reiktų išspausti paskutinius syvus. Tad svarbiausias tikslas, kurio, manau, turėtų būti siekiama kairiąja vidurinio ugdymo pertvarka – traktuoti mokytojus ne tik kaip švietimo sistemos darbuotojus, bet ir kaip jos šeimininkus.
Lig šiol visos pertvarkos vienaip ar kitaip buvo daromos „mokytojų sąskaita“: mokytojai turi optimizuoti ugdymo procesą, jie turi būti atskaitingesni, juos reikia labiau kontroliuoti, jie turi lankyti naujus kvalifikacijos kėlimo kursus, prisiimti vis daugiau popamokinės veiklos, įgyvendinti naujas tvarkas, gimusias ministerijoje ar kitoje švietimo administravimo įstaigoje ir t. t. Priešingai, kairioji vidurinio ugdymo pertvarka turi būti orientuota į mokytojų darbo sąlygų gerinimą.
2. Daugelio mokytojų nekontaktinių darbo valandų skaičius turi sutapti su kontaktinių darbo valandų skaičiumi.
Kaip atrodo eilinė mokytojo darbo diena? Ruošiantis pamokoms, mokytojas turi peržiūrėti ugdymo planą, „perbėgti“ visą pamoką savo vaizduotėje ir pritaikyti ją konkrečiai klasei, atsižvelgdamas į vaikų gebėjimus ir poreikius bei konkrečias aktualijas.
Niekas savo darbe neturėtų rinktis tarp profesionalumo ir sveikatos.
Tada mokytojas turėtų suformuoti užduotis tiems vaikams, kurie ugdymo procese susiduria su sunkumais, ypač specialių poreikių turintiems vaikams. Analogiškai, mokytojas turėtų paruošti papildomų ir sunkesnių užduočių geriausiai besimokantiems ar greičiausiai užduotis atliekantiems vaikams, o tai reiškia, kad mokytojas turėtų paruošti bent 3 skirtingus užduočių variantus.
Ugdymo specialistai taip pat rekomenduoja paruošti trumpas užduotis pamokos pabaigai, iš kurių taptų aišku, ar mokiniai suprato pamokos metu pateiktą medžiagą, įsisavino informaciją. Kad tai būtų prasminga, mokytojas turi suteikti mokiniams grįžtamąjį ryšį (vadinamąjį feedback‘ą): parašyti tokius komentarus kaip „šaunuolis, viską supratai“, „atkreipk dėmesį į nosines“, „dar kartą pasikartok trupmenas“ ir pan.
O kas, jei kitą dieną laukia 4 pamokos? Tuomet visus šiuos darbus reikia padauginti iš keturių. O jeigu dar reikia ištaisyti ir įvertinti 30 kontrolinių, atsiskaitomųjų darbų ir suteikti grįžtamąjį ryšį mokiniams? Akivaizdu, kad kokybiškas pasiruošimas pamokoms „suryja“ beprotiškai daug laiko.
Įvertinus laiką, skirtą popamokinei veiklai ir susitikimams su mokyklos administracija, laisvų valandų visai nebelieka: nei susipažinti su naujomis tvarkomis, nei pritaikyti jas darbe, nei sudalyvauti mokymuose.
Tokiame kontekste mokytojai atsiduria vienoje iš dviejų situacijų: vieni vis tiek siekia kokybės ir tampa savotiškais kankiniais, aukojančiais asmeninį gyvenimą ir netgi tam tikrais atvejais patiriančiais psichinės sveikatos problemų, o kiti veda pamokas, 10 metų neatnaujindami medžiagos, neruošdami skirtingų lygių užduočių, nesuteikdami vaikams grįžtamojo ryšio.
Įvertinus laiką, skirtą popamokinei veiklai ir susitikimams su mokyklos administracija, laisvų valandų visai nebelieka: nei susipažinti su naujomis tvarkomis, nei pritaikyti jas darbe, nei sudalyvauti mokymuose.
Niekas savo darbe neturėtų rinktis tarp profesionalumo ir sveikatos. Todėl, manau, kad į mokytojus orientuotos pertvarkos esmė yra nekontaktinių valandų didinimas santykiu 1:1. Valandą mokai, valandą ruošiesi.
3. Mažiau formalizmo!
Kai 2010 m. laikiau valstybinį lietuvių kalbos egzaminą, galėjau rinktis – rašyti rašinį ar interpretaciją, o tai, kuo rėmiausi rašinyje, buvo padiktuota tik mano paties išsilavinimo.
Nuo to laiko mes vis labiau sukame link visa ko formalizavimo, manydami, kad tikslesnė ir griežtesnė tvarka padės mokiniams pateikti tikslesnius atsakymus, o mokytojams išvengti vertinimo klaidų.
Tai visiškai iškraipė tiek egzaminą, tiek patį ugdymo procesą: šiandien lietuvių kalbos egzamine teliko vienas žanras, o, rašant rašinį, yra būtina pasiremti konkrečiais nurodytais autoriais. Be to, šių autorių skaičius yra sumažėjęs iki dvidešimties.
Panaikinus „galimų“ autorių sąrašus, mokytojai galėtų rinktis literatūrą, kuria patys daugiau žavisi, geriau pažįsta ar tiesiog laiko labiau reikalinga. Kita vertus, didesnis nekontaktinių valandų skaičius (kuris suteiktų mokytojams daugiau laiko) ir normalus egzaminų taisymo apmokėjimas leistų vietoj egzaminų formalizavimo investuoti į taisytojų kompetencijas.
Panaikinus „galimų“ autorių sąrašus, mokytojai galėtų rinktis literatūrą, kuria patys daugiau žavisi, geriau pažįsta ar tiesiog laiko labiau reikalinga.
4. Įgyvendinus pirmus tris siekius, būtų galima suteikti daugiau laisvės mokytojui, apsisprendžiant dėl ugdymo turinio.
Suformavus programas, būtų galima leisti patiems mokytojams apsispręsti dėl 50 proc. turinio, dėstomo pamokose. Negalime tikėtis, kad mokytojo profesija taps prestižine, jei tuo pačiu neleidžiame pačiam mokytojui spręsti dėl mokymo turinio.
5. Visgi tam, kad mokytojas gerai jaustųsi mokykloje nepakanka tik daugiau nekontaktinių valandų, laisvės ir oraus atlyginimo. Mes turime užtikrinti, kad mokyklose visą laiką būtų bent vienas psichologas ir socialinis darbuotojas, kuris padėtų mokytojams, iškilus ugdymo proceso trikdžiams, taip pat dirbant su specialių poreikių turinčiais vaikais, planuojant ugdymo procesą taip, kad jis atneštų didžiausią naudą.
Manau, kad tik sutarus, jog šios siūlomos gairės bus įgyvendintos, galima tikėtis gerų rezultatų, atnaujinant ugdymo programas, bandant pritraukti mokyklas prie šiandienos realijų ar diegiant tam tikras švietimo ideologijas mūsų mokyklose.
