Niekada negalvojau, kad kada nors norėsiu ir turėsiu, ką pasakyti šia tema. O ypač tada, kai Lietuvai vadovauja Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (toliau – „valstiečiai“).
Laimėję „valstiečiai“ natūraliai siejosi su ūkininkais – štai atėjo tikrieji jų interesų atstovautojai. Bet diena po dienos, mėnuo po mėnesio ši asociacija nyko kaip rytinis rūkas.
Aš jau nesistebiu, kad „valstiečiai“ meistriškai sugeba supriešinti visuomenę ir visada sugeba rasti kaltus. Gaisrininkai prašo leisti, kilus gaisrus, pirkti degalus be viešųjų pirkimų – nes dega (!) – o VRM pareigūnas atsako, gal ir leisime, bet savivaldybės gali piktnaudžiauti.
Kodėl „valstiečiai“, užuot deklaravę, kad skatina pirkti lietuvišką prekę, nesiima konkrečių veiksmų, o kalbos apie trumpąją maisto grandinę tik ir lieka kalbomis.
Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis visiškai išbalansavo atlyginimus dirbantiems tą patį darbą, tik skirtingose įstaigose. Po ministerijos reformos atvejo vadybininkams mokama gerokai daugiau už tuos, kurie tiesiogiai padeda sunkiai sergantiems ar negalią turintiems žmonėms. Ministrui kas – gauna lėšas iš biudžeto, o atsakydamas socialiniams darbuotojams apie neteisybę, pareiškia, kad tuo siekia priversti savivaldybes mokėti daugiau visiems.
Ar tai ne vienoje Lietuvoje gyvename? Ar tai ne Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos specialistai turi turėti platų matymą, apimantį visą valstybę?
Tas pats ir su švietimo sistema. Dabar valdantieji „nuoširdžiai“ svarsto, kokį variantą pasirinkti: ar perduoti savivaldybėms mokyklas su visu jų įvestu klasių krepšeliu, ar vis tik paimti mokyklas ministerijos globon, „suremontuoti“ ir grąžinti atgal savivaldybėms. Suprask – nieko tos savivaldybės nesugeba. Kuo daugiau analizuoju „valstiečių“ elgseną, tuo labiau asocijuojasi su prancūzų posakiu „ieškokite moters“, tik „valstiečiams“ visur „kaltos savivaldybės“.
O jau kai ūkininkai iš nevilties suorganizavo kryžių laukuose ir traktorių keliuose protesto akciją, supratau, kad ir juos žeidžia „valstiečių“ požiūris į žemės ūkį, mokesčius. Būtent, valdant „valstiečiams“, ūkininkai buvo paversti visuomenės priešais. Taip, jie gauna nemažas išmokas, taip, jie gauna lengvatas, taip, jie nori jų daugiau. Bet jie yra tie, kurie išskirtinai daug dirba, tie, kurie mums užaugina duoną ir aprūpina kitais maisto produktais, tie, kurių derliaus gausa priklauso ne tik nuo jų darbštumo, bet ir nuo oro sąlygų. Jei mes manome, kad ūkininkai nori per daug ir lengvai užsidirba, tai kodėl nepabandome ūkininkauti patys?
Dirbant savivaldoje tenka daug bendrauti su ūkininkais. Pavyzdžiui, Prienų krašto ūkininkai svajoja jungtis į kooperatyvą ir tiekti maisto produktus (miltus, įvairiausias kruopas, mėsą, pieno produktus, bulves, kopūstus ir kitas daržoves) rajono mokykloms, ligoninėms, globos namams. Svajoja, bet abejoja, ar pavyks? Ar suburs tikinčius šia idėja, kaip seksis viešieji pirkimai? Ir kyla dar daug „ar“?
Tada pradedi svarstyti, kodėl „valstiečiai“, užuot deklaravę, kad skatina pirkti lietuvišką prekę, nesiima konkrečių veiksmų, o kalbos apie trumpąją maisto grandinę tik ir lieka kalbomis. Ar tikrai nėra galimybių susitarti, kad tiems, kurie perka lietuviškus produktus, kainų skirtumą dotuotų valstybė? Kodėl norvegai, šveicarai sugeba apsaugoti savo gamintojus, o mes apie tai tik pakalbame? Kodėl, kaip pasakė vienas Prienų krašto ūkininkas, dabar sudarytos tokios sąlygos, kad ūkininko užaugintas ar pagamintas produktas, pereina per tris rankas ir tik tada, gerokai pabrangęs, pasiekia pirkėją?
Ar viešieji pirkimai yra panacėja nuo visko? Ar kinų česnakas, nors kiek pigesnis, yra tikrai tokio skonio kaip lietuviškas? O jei ir tokio pat, ar ne mieliau nusipirkti Lietuvoje užaugintą?
Tad užuot nuolat ieškodami kaltų, gal jau pradėkime tartis, laikytis susitarimų ir kartu dirbti.
