Antra karantino savaitė, daugiau kaip mėnesį kovojame su koronavirusu. Situacija Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, tikrai nėra paprasta. Tenka priprasti prie kitokio gyvenimo ritmo, daugiau būti namuose, atsiriboti nuo socialinio gyvenimo. Viskas suprantama, reikalinga, tiesiog būtina. Visiškai palaikau tokias priemones.
Tik pasigendu mūsų visuomenės supratingumo bei atsakomybės. Socialinės reklamos pilna visur – spaudoje, televizijoje, radijuje, bet… Gal kartais koronavirusas kai kam ausis užkimšo ir akis užrišo, nes vis blaškosi po viešas vietas, būriuojasi grupėmis ir šmaikštauja, kad jų šis virusas „neims“.
Baikite, nusimeskime tas bebaimių kaukes, gerbkime kitus, saugokime kitų sveikatą. Aš nei kiek neabejoju, kad medikų bendruomenė susitelkė, sumobilizavo visas įmanomas jėgas, kad „atstovėtų“ pirmosiose fronto linijose. Mes, kaip pilietiška visuomenė, turėtume tik jiems padėti, laikytis karantino reikalavimų, o jei esame rizikos grupėje – saviizoliacijos principų. Būkim sąmoningi!
Bet pažiūrėkim ir į kitą, šalutinį, karantino poveikį. Tiesiog neįtikėtina, kaip greitai žmonės persiorientavo ir masiškai pradėjo traukti į gamtą. Pažiūrėjus į savaitgalį socialiniuose tinkluose pasidalintas nuotraukas akivaizdu, kad gyvenimas iš pasilinksminimo vietų miestuose persikėlė į įvairiausius takus, miškus. Žmonės dar ankstyvą pavasarį užplūdo saugomose teritorijose esančius pažintinius takus, trasas ar šiaip miškus. Visi nori pagaudyti saulės spindulėlius, įkvėpti šviežio oro, praskaidrinti kasdienybę.
Gal kartais koronavirusas kai kam ausis užkimšo ir akis užrišo, nes vis blaškosi po viešas vietas, būriuojasi grupėmis ir šmaikštauja, kad jų šis virusas „neims“.
Akivaizdžiai išaiškėjo poreikis turėti visą tinklą žmonių pasivaikščiojimui tinkamos infrastruktūros. Ypatingai aktualu šiomis dienomis tai, kad egzistuotų tinkamos sąlygos žmonėms leisti laiką nesusibūrus į didesnes grupes. Taigi, pasirodo saugomų teritorijų sistemos darytos investicijos, kuriant gamtinėje aplinkoje pažinimui skirtą infrastruktūrą, buvo apdairi ir tikrai gera investicija į visuomenės sveikatą. Juk vaikščiojimas švarioje aplinkoje tikrai stiprina imunitetą, skatina žmones būti aktyvesnius, gerina psichologinę sveikatą.
Bet ar ši įrengta infrastruktūra prižiūrima tinkamai, ar dar ilgai galėsime džiaugtis gerai įrengtais takais, vedančiais per pačias gražiausias Lietuvos vietas? Buvo tikrai lengva šiuos takus įrengti panaudojant Europos Sąjungos (ES) lėšas. Gaila, kad ES lėšomis galima tik įrengti šiuos objektus, bet jų priežiūrai šie pinigai negali būti naudojami.
Lieka tik kelios galimybės finansuoti šių objektų priežiūrą. Viena iš jų – lankytojų aukojamos lėšos, tačiau Lietuvoje tai nėra labai populiaru. Kita alternatyva – viešosios infrastruktūros tvarkymą finansuoti iš valstybės biudžeto lėšų. Tačiau panašu, jog valstybės institucijos nėra linkusios investuoti į tokius dalykus.
Lietuvoje už šios infrastruktūros priežiūrą saugomose teritorijose yra atsakingos saugomų teritorijų direkcijos, bet ar jos gauna tam finansavimą iš valstybės biudžeto? Toli gražu ne visada. Ypač tai aktualu pasidarė šiais metais. Tikėtina, kad valstybės vadovai, nujausdami, kad bus kritinė situacija ne su aplinkosauga susijusioje srityje, tiesiog priėmė sprendimą beveik neskirti lėšų tokiai veiklai.
Jau ne vienoje šalyje yra pripažinta, kad buvimas aktyviam, laiko leidimas gamtoje gerina visuomenės sveikatą, mažina lėšų poreikį ligų gydymui.
Anksčiau dar metų pradžioje būdavo aišku, kad tam tikra dalis lėšų bus atriekta teritorijų tvarkymui iš tam tikrų finansavimo programų. Dabar jau kovo pabaiga, o aiškumo nėra. Gali būti, kad pinigų nebus visai, bet ką darysi? Juk kovai su naujuoju virusu tikrai reikia visų įmanomų valstybės resursų.
Būtų gerai, kad bent jau pasibaigus šiai nemaloniai situacijai būtų atsigręžta į visuomenės sveikatinimą, o ne tik pasekmių (ligų) gydymą. Jau ne vienoje šalyje yra pripažinta, kad buvimas aktyviam, laiko leidimas gamtoje gerina visuomenės sveikatą, mažina lėšų poreikį ligų gydymui. Manau, kad tikrai verta kasmet investuoti labai nedidelę dalį valstybės biudžeto lėšų į žmonių aktyviam laisvalaikiui gamtoje tinkamos infrastruktūros priežiūrą.
Turint pakankamą kiekį tokios infrastruktūros, netgi esant pandemijai, galima išskaidyti žmonių srautus, užtikrinti jų galimybes pabūti gamtoje nekontaktuojant su kitais, gerinti visuomenės psichologinę būklę karantino metu. Manau, kad saugomų teritorijų direkcijų žmonės tikrai sugebėtų prižiūrėti visą infrastruktūrą turėdami pakankamai resursų, valdyti žmonių srautus, prisidėti prie svarbių valstybei užduočių sprendimo.
Būkime aktyvūs saugiai, būkime sąmoningi saugodami tiek vienas kitą, tiek gamtą, nepalikdami po savęs šiukšlių.
Autorių galite sekti 
