Krizė po viruso praeis ir gyvenimas guls į buvusias vėžes. Tik norisi, kad tai įvyktų kaip įmanoma greičiau. Nors apžvalgininkai sako, kad pasaulis bus pasikeitęs, tačiau neišvengiamai grįšime prie kasdienių klausimų.
Jau prieš metus rašiau, kad Vyriausybės programa jaunoms šeimoms dėl pirmojo būsto įsigijimo su valstybės parama yra geras žingsnis, tačiau nepakankamas, kad būtų pasiektas vienas iš trijų valstybės prioritetų – pagalba jaunoms šeimoms įsigyjant būstus. Nors pirmojo būsto programą numatantis įstatymas buvo tobulintas ne kartą, tačiau jame vis dar paliktos išties grubios spragos.
Idėja graži ir reikalinga, tačiau kadangi šią programą stebiu nuo pat jos įgyvendinimo pradžios, matau ne tik jos pliusus, bet ir keletą esminių neargumentuotų ir netgi diskriminuojančių nuostatų, kurios nei socialiai teisingos, nei skatinančios pasitikėjimą tokia pagalba.
Pirmas diskriminuojantis kriterijus – regioniškumas. Parama skiriama įsigyjant pirmąjį būstą tik regione, o tai reiškia, kad kompensacijos nėra taikomos įsigyjant būstą Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių miestuose, Druskininkuose, Birštone, Neringoje, Trakų mieste, Lentvaryje, Utenoje, taip pat dalyje Palangos miesto.
Registrų centrui patvirtinus nekilnojamojo turto normatyvines vertes 2020 m., šiuo metu programa negalioja ir Gargžduose, didžiojoje Tauragės miesto dalyje. Keisčiausia, kad nustatytos paramos sąlygos yra tokios, jog netgi miestą padalina taip, kad vienoje gatvės pusėje gali įsigyti būstą, pasinaudodamas parama, o kitoje jau ne. Tiesiog pavyzdiniai biurokratijos kuriozai.
Pavyzdžiui, jeigu 35 metų sutuoktiniai nusprendžia įsigyti būstą Druskininkuose, kur gimė, augo, šiuo metu gyvena ir dirba, parama pasinaudoti negalės. Ministerijos atstovai mano, kad gyvenimo lygis čia pakankamai aukštas, o būsto kainos per didelės. Kyla klausimas, kokia logika vadovaujantis, daroma išimtis – jaunoms šeimoms nesikurti būtent šiuose miestuose? Tai rodo fragmentuotą, neišbaigtą požiūrį, nepagrįstą ekonomiškai.
Kalbant apie paramą regionuose įsigyjantiems būstą, nepasakoma, kaip toms šeimoms bus užtikrinamas užimtumas, pajamos, kad jos nebūtų pasmerktos nuolat justi skolų naštą.
Taip pat reikia atsisakyti perteklinio kriterijaus, kai šeima, kuriai suteikta subsidija, negali visiškai laisvai disponuoti įsigytu nekilnojamuoju turtu net 10 metų. Jei nuosavybės teisės bus perleistos kitam žmogui, subsidija turės būti grąžinama į valstybės biudžetą. O juk gyvenime būna įvairių situacijų – skyrybos, mirtis, didesnio būsto poreikis, pagausėjus šeimai ir pan. Todėl visiškai optimalus terminas galėtų būti 3 metai.
Daugiausia jaunų šeimų kuriasi didžiuosiuose Lietuvos miestuose, kuriuose pagal įgytą išsilavinimą turi geriausias įsidarbinimo galimybes, ypač tokiose veiklos nišose, kurios tiesiog yra tik didmiesčiuose. Tad, pavyzdžiui, jaunų vadybininkų šeima Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje, kur koncentruojasi užsienio kapitalo, eksportu užsiimančios įmonės, lengvatos nebeturės, nors nėra niekuo blogesnė už bendraamžius, likusius gyventi regione.
Siūlau atsisakyti Lietuvos teritorijos skirstymo ir nediskriminuoti jaunų žmonių pagal gyvenamąją vietą. Juk prieš metus pristatytas vienas iš trijų nacionalinių valstybės prioritetų – parama jaunoms šeimoms įsigyjant pirmąjį būstą. Tačiau skambiai pristatyta idėja tiesiog plaukia pasroviui, be didesnių dabartinių valdančiųjų pastangų ją padaryti tikrai juntamu nacionaliniu prioritetu. Ne regioniniu, kaip yra dabar, o nacionaliniu.
Dar vienas diskriminuojantis kriterijus – amžiaus riba. Jaunimo politikos pagrindų įstatyme yra įtvirtinta samprata, kas yra jaunas žmogus – tai asmuo nuo 14 iki 29 metų amžiaus imtinai. Todėl Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimas leisti parama pasinaudoti asmenims iki 36 metų amžiaus rodo, kad teisės aktai nėra tinkamai suderinti tarpusavyje.
Skandinavijos šalyse visiems, nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos, sudaromos galimybės gauti lengvatinius, valstybės remiamus būsto kreditus.
Kita vertus, nemanau, kad reikia apsiriboti tik 36 metų riba, kadangi šeimos kuriamos vis vėlesniame amžiuje, kuomet baigiami mokslai ir įsitvirtinama darbo rinkoje. Pavyzdžiui 2005 m. asmenų, sudarančių santuokas, amžiaus vidurkis buvo 26 metai, o 2018 m. – jau 30 metų.
Be to, egzistuoja ir kitas teisės aktas, taip pat apibrėžiantis asmenis pagal amžių – jaunuoju ūkininku gali tapti asmuo iki 40 metų amžiaus, tad kodėl jaunai šeimai taikomas 5 metais trumpesnis laikotarpis?
Jei bent vienas iš sutuoktinių yra 36 metų amžiaus, tokia šeima paramos gauti negalės. Todėl jaunos šeimos sąvoka turėtų būti taikoma asmenims, kurių bent vienas yra ne vyresnis nei 40 metų amžiaus. Tai atitinka šiandienos realijas ir tokia parama apimtų kur kas didesnį jaunų šeimų ratą.
Skandinavijos šalyse visiems, nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos, sudaromos galimybės gauti lengvatinius, valstybės remiamus būsto kreditus. Pilietis turi teisę pasirinkti, kurioje šalies dalyje gyvens ir sulaukia vienodo valstybės požiūrio bei paramos.
Akivaizdu, kad eliminavus didžiuosius miestus ir miestelius, kuriuose pragyvenimo lygis neva aukštas ir būsto kainos per didelės, bus stengiamasi būstą įsigyti žiedinėje savivaldybėje, tačiau į darbą asmuo važinės didmiestyje, taigi naudosis ten esančia infrastruktūra, leis ten didžiąją aktyvaus laiko dalį.
Lietuvoje per metus susituokia apie 20 tūkst. porų, be to yra apie 100 tūkst. šeimų, kuriose nepilnamečius vaikus augina vienas iš tėvų. Prieš metus dėl paramos kreipėsi beveik 5000 jaunų šeimų, iš jų kriterijus atitiko daugiau nei 1000. Bankai kreditus suteikė beveik 800 šeimų. Todėl matome, kad tokios paramos teikimo šeimoms, kurioms ji reikalinga, potencialas yra didžiulis.
Šiandien paskelbta, kad Lietuva laimingiausių pasaulio šalių indekse užima 41 vietą iš 156 šalių. Jau daug metų sudaromame reitinge nuolat pirmauja minėtos Skandinavijos šalys, kuriose socialinis teisingumas ir gerovės valstybės sistema juntama realiai. Tad nestebina, kad esame penkiasdešimtuko pradžioje, kai mus kasdien lydi valdančiųjų neapgalvoti suvaržymai, diskriminacija ir socialinio teisingumo stoka.
