Trečia karantino savaitė. Uždaryta valstybė, kartu su sienomis ir parduotuvėmis, barais ir užkalti Žalgirio arenos langai. Vienas po kito kylantys visuomeniniai judėjimai ir valstybės aparato melas apie geriausią pasiruošimą virusui Europoje.
Vengdami visų karo su visais ir siekdami asmeninio saugumo, piliečiai savo valią ir savo saugumą perduoda valstybei, kuri užtikrina jų (pirmiausia) saugumą, taip pat teisinį reguliavimą bei teisingumą. Tai – socialinis susitarimas: tarp mūsų, kaip piliečių, ir valstybės.
Problema, kad šis socialinis susitarimas buvo sulaužytas tada, kai jo labiausiai reikėjo. Ramūno eilinis kalbėjimas apie geriausią pasiruošimą Europoje, vyriausybės tikinimai apie viskuo aprūpintus medikus, pramiegoti reagentų pirkimai.
Situacijos realybė, kurios mes, kaip piliečiai, negalime objektyviai pažinti dėl informacijos stokos. Ją valdanti vyriausybė turėjo ir turi parodyti tokią realybę, kokia ji yra iš tikrųjų, siekdama išlaikyti socialinį kontraktą ir kartu tai, kas svarbiausia – pasitikėjimą valstybe, kaip saugančia ir besirūpinančia.
Valstybė sutartį sulaužė. Pirma, savo arogancija, nenorėdama prarasti orumo, todėl nepripažindama padarytų klaidų ir atvirai nuslėpdama tiesą.
Valstybė sutartį sulaužė. Pirma, savo arogancija, nenorėdama prarasti orumo, todėl nepripažindama padarytų klaidų ir atvirai nuslėpdama tiesą. Antra, slėpdama informaciją apie turimas medikų priemones. Ir, trečia, nekompetencija, negebėjimu vadybiškai valdyti situaciją ir nuolat vėluodama su reikalingais sprendimais.
Iškalbingas faktas: nuotoliniam mokymuisi vis dar nėra pasiruošę dalis socialinės atskirties rizikoje esančių vaikų, nors tam buvo dvi savaitės (moksleivių atostogos). Šią savaitę dalis moksleivių mokosi nuotoliniu būdu, žiūrėdami į tuščią sieną. Nes valstybė apgavo moksleivius, žadėdama jiems konstitucinę teisę į prieinamą mokslą.
Piliečių panikos buvo išvengta vien dėl pirminio skepsio viruso atžvilgiu. Tačiau išluotos lentynos, išpirkti grikiai ir tualetinis popierius, didžiojo verslo atsisakymas apmokėti tiekėjams sąskaitas ir tarpusavio pasitikėjimo praradimas gali ir turi būti pirmiausia siejamas su nepasitikėjimu valstybe. Kai valstybė sulaužo savo pažadus, sunku tikėtis, kad piliečiai laikysis socialinio kontrakto.
Valdžia, matydama, kad visuomenė gali tvarkytis be jos ir jausdama savo galios praradimą, gali imtis tokių priemonių, kurias jau įvedinėja Vengrija ir Lenkija, taip siūlydami naują susitarimą, suvaržantį dar labiau mūsų visų teises.
Tačiau matome, kad ir pati visuomenė geba save mobilizuoti ir padėti vieni kitiems. Socialiniai projektai, renkamos lėšos, įsitraukęs socialiai atsakingas verslas ir pavienių piliečių iniciatyvos, išsitraukiant seniai naudotas siuvimo mašinas, yra ir pamoka mūsų valstybei, ir kartu perspėjimas.
Pamoka, mokanti lyderystės ir socialinio kontrakto laikymosi, perspėjimas – valstybės aparatas, pakeičiamas pilietinėmis iniciatyvoms, iš principo gali ir visiškai sugriauti tą kontraktą, kurį, pirmiausia, mums siūlo mūsų valdžia. Ir čia kyla pati didžiausia grėsmė.
Valdžia, matydama, kad visuomenė gali tvarkytis be jos ir jausdama savo galios praradimą, gali imtis tokių priemonių, kurias jau įvedinėja Vengrija ir Lenkija, taip siūlydami naują susitarimą, suvaržantį dar labiau mūsų visų teises. Šis kontraktas turi ir privalo būti atmestas, kaip iš principo žalingas, tiek pačiai valstybei, tiek visuomenei. Susitarimas užtvirtintas Konstitucijoje ir abi pusės turi tai prisiminti.
Autorių galite sekti 
