Vieną dieną virusas pasitrauks ir mes grįšime prie įprasto gyvenimo ritmo: miestuose užvirs įprastas šurmulys, o mažesnėse gyvenvietėse ir toliau viešpataus tuštuma ir ramybė.
Regionų ir didžiųjų miestų darbo atlyginimų skirtumai tik auga, o įsidarbinimo, socialinių ir kitų paslaugų gavimo, jaunų žmonių švietimo ir verslo kūrimo galimybės – mažėja.
Ko įveikti nesugebės virusas, įveiks laikas ir menkas valdžios darbas dėl regionuose gyvenančių žmonių.
Kalbu apie labai didelį kontrastą tarp gyvenimo sąlygų ir nedideles galimybes mažesniuose Lietuvos miesteliuose bei kaimuose. Ko įveikti nesugebės virusas, įveiks laikas ir menkas valdžios darbas dėl regionuose gyvenančių žmonių.
Reikia pripažinti: per šią Seimo kadenciją padaryti darbai nelabai prisidėjo, kad regionuose žmonėms atsirastų perspektyva ir geresnio gyvenimo viltis. Tačiau būdų, kaip problemas paversti užduotimis ir atgaivinti regionus – yra.
Skaičiuose – niūri diagnozė
Akivaizdu, miestai darosi vis labiau patrauklesne erdve kurti šeimas ir gimdyti vaikus. 2018 m. Lietuvos miestuose gimė 19 227 žmonės, kaimuose tuo pačiu metu – tik 8 635 naujagimiai. 2019 metais Lietuvos miestuose susituokė 13 555, kaimuose – 5 947 poros.
Mokslininkai, įvertinę bendras demografines tendencijas, galėtų labai aiškiai pasakyti kada nuo Lietuvos paviršiaus išnyks konkretūs kaimai.
Didžiausios regionų atotrūkio problemos – nedarbas, kokybiško švietimo trūkumas, neaiškios vystymosi perspektyvos, būtinos infrastruktūros nebuvimas ir t. t. Dabartinių kaimų privalumai, tokie kaip ramybė ir švaresnis oras, niekaip neatsveria ir neatsvers prieš tai išvardintų problemų.
Susidarius tokioms sąlygoms kaimuose drastiškai mažėja žmonių, o prie to nemaža dalimi prisideda valdantieji.
Urėdijų reforma – vienas iš pavyzdžių, kaip iš regionų gali būti išvyti žmonės. Po šios reformos per keletą pertvarkos bangų buvo atleisti beveik 1000 darbuotojų, kurių didžioji dalis – regionuose.
Kitų sprendimų ar reformų dėka kaimuose uždarinėjamos ambulatorijos, darželiai, mokyklos ir kita regionų gyventojams būtina infrastruktūra. Tokie sprendimai niekada nesuteiks patrauklumo žmonėms keltis į kaimiškas vietoves ir čia pradėti veiklas bei planuoti savo gyvenimą.
Atleisti darbingo amžiaus žmonės ieško kitų galimybių užsidirbti, tačiau pastarosios regionuose – itin ribotos. Gan dažnos tokios bevaisės galimybių pragyventi paieškos gyventojus skatina emigruoti į užsienį arba keltis į Lietuvos miestus, kuriuose perspektyvos didesnės.
Iš regiono išvykę darbingo amžiaus žmonės sukelia grandininę reakciją, nes jie regionuose nebesinaudoja mokamomis paslaugomis ir nebeperka prekių. Dėl to kirpyklos, autoservisai, parduotuvės ir kitos vietinės įstaigos nebetenka klientų. Jei jų bus netenkama vis daugiau, gali nutikti taip, kad regionų paslaugų ir prekybos sektoriai nebeišsilaikys ir bus priversti užsidaryti arba vykti galimybių ieškoti kitur, kur daugiau gyventojų.
Nėra darbo, nėra ir žmonių
Nebėra kaime darbo – nebėra ir jaunų žmonių, o tai lemia ir ugdymo procesą regionuose. Kaimuose uždarinėjami darželiai, mokyklose ugdymas vyksta sujungtose klasėse. Akivaizdžiai prastėja mokymo kokybė – tokias mokyklas baigusiems vaikams tampa sunkiau mokytis ir studijuoti aukštesnėse ugdymo pakopose.
Aukštos kvalifikacijos žemės ūkio specialistai yra labai svarbūs regionų ekonomikai. Tačiau šių specialistų ruošimas šalyje stringa.
Antai žemdirbių specialybės žaibiškai praranda patrauklumą: 2014 m. Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) žemės ūkio akademija priėmė 947 pirmakursius, tuo tarpu 2019 m. – vos 162. Jau dabar prognozuojama, kad įvairių pakopų ir specialybių žemės ūkio specialistų poreikis regionuose siekia beveik 2 tūkstančius darbuotojų.
Jei regionuose bus sudarytos tinkamos sąlygos darbo vietų kūrimui, verslo plėtrai ir regionams norinčių padėti žmonių idėjų realizavimui, į kaimus mieliau grįš jauni ir darbingi žmonės – jie turės tinkamas sąlygas kurti savo gyvenimus, planuoti šeimas. Rezultatas? Visa tai padės iš naujo atkurti regionų darželius ir gelbėti nykstančias mokyklas ir kitą infrastruktūrą.
Daug skaudulių kyla vyresnio amžiaus žmonėms, kurie susiduria su įvairiomis socialinėmis problemomis, patiria vienatvę, veiklos trūkumą. Daugelis susiduria su psichologinėmis problemomis ir, be abejo, šiandien pagrindinis mūsų senjorų rūpestis yra materialinė gerovė.
Daugumai žmonių nepakanka lėšų kokybiškoms sveikatos apsaugos paslaugoms, kurias toli gražu ne visuomet garantuoja privalomasis sveikatos draudimas. Atlyginimai ir pensijos dažniausiai didinami prieš rinkimus, tačiau augant ekonomikai, didėja ir skurdo riba. Vadinasi, atlyginimo ar pensijos padidinimas keliais procentais labai stipriai atsilieka nuo prekių, paslaugų kainų augimo.
Visos galimybės yra, trūksta noro
Jau dabar daugelis savivaldybių, siekdamos į regioną prisitraukti medikų, sukuria palankias sąlygas: siūlo būstą, transportą bei kitus gyvenimui svarbius dalykus. Panašią aplinką reikia sukurti ir daugeliui kitų specialybių žmonių.
Savivaldybės jau dabar turi visas galimybes sukurti lengvatines sąlygas, suteikiant žemės sklypus jaunoms šeimoms statytis namus. Nuosavas namas, šalia miško ar ežero – fantastiška alternatyva butui aktyviame Vilniaus rajone.
Daugelis darbuotojų ir darbdavių karantino metu išmoko dirbti nuotoliniu būdu. Neabejoju, jog daugeliui žmonių, kurių darbo specifika leidžia dirbti kompiuteriu per atstumą, įvertintų galimybes įsikurti regionuose, kur nėra kamščių ir visada geras oras, puikios sąlygos gyventi gamtoje, auginti atžalas ir mėgautis gyvenimu geroje aplinkoje.
Savivaldybės galėtų prisidėti miesteliuose ir kaimuose nenaudojamus administracinius pastatus paversdamos į šiuolaikiškas ir tinkamas erdves, „hubus“, kuriose regionų gyventojai galėtų nemokamai naudotis šiomis patalpomis, plačiajuosčiu internetu ir stengtis plėtoti savo smulkaus ar vidutinio verslo idėjas. Tokių darbo vietų sąlygų šiandien pakanka daugeliui specialistų, o tai padėtų žmonėms lengviau susikurti darbo vietas ir skatinti keltis į regioną.
Daugiafunkciniai centrai taip pat galėtų plėstis, po savo stogu priimdami ūkininkus, norinčius tiesiogiai, trumpąja grandine, tiekti maisto produktus gyventojams. Būtų galima sudaryti skatinamąsias sąlygas studijuoti žemdirbystės studijas ir darbo gavimui ar savo idėjų plėtrai po studijų.
Daugiau dėmesio reikėtų skirti nevyriausybinių organizacijų sektoriui, bendruomenėms ir jų kūrimo skatinimui regionuose, suteikiant daugiau galimybių vykdyti įvairius projektus kaimuose.
Tai padėtų regionų plėtrai, bendruomenių subūrimui, idėjų sklaidai ir regionų gyventojų aktyvumui skatinti, padėtų tiems regionų gyventojams, kuriems būtina socialinė pagalba.
Būtų tikslinga skatinti jaunimą įsitraukti į visuomeninę, savanorišką veiklą – raginu juos pačius imtis iniciatyvos, bendradarbiauti su kaimo bendruomenėmis, nevyriausybinėmis organizacijomis, taip prisidėti prie patrauklesnio kaimiškosios vietovės įvaizdžio kūrimo ir vidinės bei tarptautinės kaimo gyventojų emigracijos mažinimo.
Darbų daug ir kelias nelengvas, tačiau svarbiausia – pradėti.
