2005 m. vienas iš ekonominės globalizacijos apaštalų ekonomistas Tomas Friedmanas (Thomas L. Friedman) išleido veikalą „The World is Flat“ (Pasaulis yra plokščias).
Jo teigimu, ryšių globalizacija, internetas, Kinijos ir kitų valstybių gilesnė integracija į globalią ekonomiką bei ilgos tiekimo grandinės pasaulį daro fiziškai saugesniu, nes užtikrina ekonominį augimą.
Anot šio autoriaus, valstybės bus mažiau linkusios į karinius konfliktus, nes integruotos ir globalios tiekimo grandinės priverčia valstybes vengti karinių konfliktų: jose esantis kapitalas visomis jėgomis priešinasi bet kokiam verslo sutrikdymui.
Vieną Tomo Friedmano ištarą žinote visi:
„Jokios valstybės, kuriose yra McDonald’s restoranai, niekada nekariavo nuo to laiko, kai jose atsidarė McDonald‘s“.
Šiame veikale autorius praplėtė šią ankstesnę ištarą teigdamas, jog „jokios dvi valstybės, kurios yra didžiulės korporacijos globalioje tiekimo grandinėje, niekada tarpusavyje nekariaus tol, kol jos yra tos pačios globalios tiekimo grandinės dalimi“.
Ši tezė labai gražiai susišaukė su plačiai žinoma Francio Fukujamos teorija apie „istorijos pabaigą”, esą ištikusią mus po Berlyno sienos griuvimo.
Kaip ir visos gražios teorijos jos neišgyveno pirmojo skaudaus susidūrimo su realybe.
Dabar jūs visi mokykitės programuoti
Viena iš Friedmano aptartų problemų buvo objektyvus faktas, kad dėl ekonominės globalizacijos Vakaruose yra prarandamos darbo vietos gamybos sektoriuje. Dažnas ekonomistas šioje vietoje pradėtų ginčytis, kad esą šias darbo vietas pakeičia darbas paslaugų ar finansiniame sektoriuose.
Tiesa, darbas aptarnavimo sektoriuje yra ne tik prasčiau apmokamas, bet ir suteikia mažiau saugumo ir galimybių per visa gyvenimą kelti kvalifikaciją ir kilti karjeros laiptais. Taip pat būtent pramonės darbuotojai istoriškai yra labiau organizuoti ir linkę kolektyviai derėtis dėl geresnių atlyginimų ir darbo sąlygų.
Tomas Friedmanas šių industrijų ir darbo vietų praradimą siūlė kompensuoti didesniu darbo rinkos lankstumu, ir tuo, kad visi turi lanksčiau žiūrėti į savo profesijas. Iš principo jis siūlė visiems mokytis programuoti.
Tačiau programuoti nepakanka. Jei jūs gyvenate tipiškame JAV pramoniniame miestelyje, vadinamojoje „rūdžių juostoje“, ir šito miestelio pagrindinis maitintojas perkelia gamybą į Rytų Aziją, lieka, kaip dar 2016 m. Washington Post straipsnyje kalbintas vietos gyventojas teigė, „tik darbai greito maisto užkandinėse ir rizikos draudimo fonduose (hedge funds)“.
Beje, būtent aptarnavimo sektorius yra labiausiai nuskriaustas šios ekonominės krizės, nes darbo vietos šiame sektoriuje yra itin nesaugios.
Pramonės iškėlimas daugiausiai į Rytų Aziją turėjo pasekmių žmonių pajamoms ir lėmė vis keistesnius rinkimų rezultatus.
Pirmiausiai, pripažinkime tai, jog Kinija iš tiesų laimėjo iš ekonominės globalizacijos. Darbo vietos iš balsuojančių amerikiečių ar Vakarų europiečių perėjo niekada, bent jau artimiausioje ateityje, nebalsuosiantiems kinams.
Labiausiai nuo globalizacijos nukentėjo būtent žemiausias ir vidutines pajamas gaunantys Vakarų pasaulio gyventojai.
Todėl yra visiškai suprantama, kad buvusiose pramoninėse valstijose Donaldas Trumpas laimėjo. Prekybos sutartys, globalizacija jį palaikiusiems žmonėms reiškė viso labo galvos skausmą, kaip išgyventi iš nedidėjančių pajamų ir nuolat augančių išlaidų.
2016 m. rinkimų kampanijos JAV metu susidūrė idėja apie tęstinumą, taigi ir ekonominės globalizacijos tęstinumą, ir kažkokį pokytį. Laimėjo pokytis.
Tą patį matome ir Europoje. Prieš Europos Sąjungą nusistačiusi Prancūzijos Nacionalinio Fronto lyderė Marine Le Pen savo balsus prezidento rinkimuose irgi gavo iš daugiausiai buvusių pramoninių regionų, kurie išgyvena stagnaciją, gyventojų.
Lietuva kurį laiką buvo naudą gaunančiųjų iš pramonės perkėlimo į pigesnės darbo jėgos šalis gretose. Tačiau, atrodo, kad šitas etapas jau baigiasi.
Istorija grįžo ir bando mus smaugti ilgomis tiekimo grandinėmis
Šiuo metu, jau pasimačius pirmosioms koronaviruso sukeltų ekonominių sukrėtimų formoms, galima drąsiai sakyti, kad globalios pandemijos, kuri apriboja tiesioginį žmonių bendravimą bei ekonominę veiklą, niekas neplanavo.
Valstybės, kuriose nėra daug aršių virusinių infekcijų buvo menkai pasiruošusios koronavirusui, ir, paradoksalu, bet valstybės, pavyzdžiui, Vakarų Afrikoje, kurios gal ir skurdžios, bet susiduria su gausybe infekcijų, bent jau emociškai yra labiau pasirengusios sukrėtimams.
Tačiau nei viena valstybė nebuvo pasiruošusi ekonominiam smūgiui, nes jis smogė per tai, kas anot ekonominės globalizacijos apaštalų, turėjo mus paversti saugesniais – tiekimo grandines.
Veikiausiai aš nebūsiu vienintelis, kurį šiek tiek neramina mūsų viltingas laukimas (bent jau tokį įspūdį galima susidaryti iš pasikartojančių medijų ciklų), kad vėl iš Kinijos atskris lėktuvas su dar viena siunta apsaugos priemonių, kurios bus greitai sunaudotos ir mes vėl lauksime naujo lėktuvo.
O jei jis neatskris? O jei apsaugos priemones, kaip jau būta, dar ant lėktuvų pakilimo tako pasiūlę didesnę kainą, perims nedraugai arba, kaip kartais šiomis dienomis būna, sąjungininkai.
Vos tik paaštrėjus krizei, paaiškėjo, kad net Europos Sąjungoje valstybės ir atskiros valstijos Jungtinėse Amerikos Valstijose, pirmiausiai, veikia, paisydamos savo piliečių interesų.
Užsivėrė sienos, valstybės pradėjo peštis dėl riboto vaistų, viruso testavimo rinkinių ir medicininių prekių skaičiaus.
Metas grąžinti gamybą atgal
Mums reikia mažiau maginio mąstymo, kad esą viskas bus gerai. Tai, kad Vyriausybė susirūpino maisto tiekimo saugumu ir atsargomis, yra geras ir apgalvotas žingsnis. Tačiau to nepakanka. Yra vaistai, energetikos ištekliai, krašto gynybos ištekliai, pramonės žaliavos.
Mums apskritai reikia tapti atsparesniems.
Mums reikia pasirūpinti, kad apsaugos priemonės, kurių reikės daug ir ilgam (ir pasirūpinti atsargomis galimiems ateities epidemijų atvejams) būtų pradėtos gaminti Lietuvoje arba aplinkinėse valstybėse, kurios bus labiau nuspėjamos nei Kinija.
Jei 20 įmonių gali susiorganizuoti ir gaminti rankų dezinfekcinį skystį, manau, aiškiai davę signalą, kad Lietuvos Respublika iki vasaros pabaigos nupirks tarkim 10 milijonų respiratorių, kažkiek šimtų tūkstančių vienkartinių chalatų, kitų priemonių, pavyktų sutelkti pajėgumus, kad šios priemonės gana greitai būtų pradėtos gaminti vietoje. Negi neatsirastų 10-20 įmonių, kurios galėtų sutelkti resursus ir šalyje gaminti tai, ką skraidinamės?
Ir apskritai, ar nevertėtų sugrąžinti terminą „pramonės politika” į viešąją diskusiją, ir grąžinti bent jau strateginiam šalies saugumui būtinų prekių gamybą čia arba į savo kaimynystę.
Aš, manau, kad galėtume, ir, manau, kad yra ir įmonių, ir darbo jėgos ir galime sukurti paspirtį vietinei pramonei. Ir šiaip – visai neblogai būtų, gaminant tokias prekes, turėti kažkiek ir strateginės autonomijos.
Galiausiai, mes tai galime daryti ne tik dėl saugumo, bet ir dėl darbo vietų – kad dirbtų mūsų žmonės.
Taip pat mums privalu permąstyti savo šalies augimo strategiją. 2008 – 2009 m. Lietuva galėjo naudotis staigiu atlyginimų kritimu, kad sukurtų konkurencingumą ir išeksportuotų krizę lauk, naudodamasi valstybėmis, kuriose krizė nebuvo tokia ryški, kaip rinkomis savo eksportui – Vokietija, Skandinavijos šalys.
Mes dabar susiduriame su unikalia krize, kurios metu nėra aišku, ar eksporto rinkos (ypač už Europos Sąjungos ribų) vis dar egzistuoja. Tad tokiu pat, aršaus taupymo būdu iš krizės išeiti nebepavyks.
Mes nebeturim tiek daug darbo jėgos, tie didesni industriniai konglomeratai, kurių sudėtine dalimi buvo nemaža dalis mūsų eksporto, pavyzdžiui, Vokietijos automobilių pramonė, turės savų, labai rimtų problemų, ne visiškai susietų su COVID-19 virusu, bet veikiau su prekybos karais.
Šį kartą kelias iš krizės turės eiti per vartojimą, nes nuo krizės bus nukentėję visi.
Reziumuojant, galima teigti, kad per mėnesį pasaulis vėl tapo apvalus ir kad ilgą laiką savaime suprantamybėmis buvusios ekonominės ortodoksijos atsakymai neveikia. Istorija grįžo su dideliu įniršiu.
